Dar viena Monikos Pleškytės premjera LNOBT

BALETAS / OPERA “AMŽINYBĖ IR VIENA DIENA”

REŽISIERIUS CHOREOGRAFAS, POEZIJOS AUTORIUS, SCENOGRAFIJOS, KOSTIUMŲ IR ŠVIESŲ DAILININKAS

Itzik Galili

KOMPOZITORĖ

Rita Mačiliūnaitė

MUZIKOS VADOVAS IR DIRIGENTAS

Ričardas Šumila

Šokio opera Amžinybė ir viena diena (Forever and a Day) – visiškai naujas Izraelio choreografo Itziko Galili spektaklis, kuriamas specialiai mūsų teatrui.
Naujajame spektaklyje jungiami šokis, dainavimas, poezija, ir pats choreografas įvardina tai kaip visiškai naują žanrą. Spektaklis pasakoja neišsipildžiusias meilės istorijas, scena tarsi tampa vieta, kurioje susitinka tos visos sudaužytos širdys.
Reikšminga ir tai, kad savo spektaklio sumanymui realizuoti žymus choreografas pasitelkė lietuvių menininkus – kompozitorę Ritą Mačiliūnaitę, dirigentus Ričardą Šumilą ir Julių Geniušą, dramaturgę Ingridą Gerbutavičiūtę.
LNOBT baleto trupė su choreografu jau yra dirbusi šiam statant mūsų teatre vienaveiksmį baletą Dalykai, kurių niekam nepasakojau (Things I Told Nobody), rodytą baletų vakare Bolero+.

Meilės karalystė

Kaip lėtai mes žengėme
Dėvėdami Istorijos neteisybę
Link Meilės Karalystės

Mes negalėjome nei kalbėti,
Nei rašyti
Mes buvome klajojančios strėlės
Meilės Karalystėje

Mes buvome gyvenimo objektai
Atsparūs melui
Mes turėjome viską
Buvome stiprūs
Išmintingi
Greiti

Nekantraujantys netekti
Savo protų
Savo gyvenimų

Tie, kurie pasiliko tam,
Kad papasakotų mums apie tą pamirštą meilę
Gyvenimą
Lėtai žingsniavo
Meilės Karalystėje

Publika susirinko klausytis šokio operos „Amžinybė ir viena diena“

Žiūrovams premjera – vieno vakaro šventė, o artistams ir kūrėjams – ilgai ir kantriai kartu eito kelio pabaiga. „Amžinybė ir viena diena“ penktadienio vakarą žengė į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sceną. Antroji 100-ojo LNOBT sezono premjera kaip niekada anksčiau suvienijo didžiausią šalies teatrą: pastatyme kartu dalyvauja teatro simfoninis orkestras, choras, baleto trupė ir operos solistai. 15 nuotr.Scena iš spektaklio „Amžinybė ir viena diena“. O štai statytojų būrelis – priešingai, palyginti negausus, nes „Amžinybė ir viena diena“ idėjos autorius Itzikas Galili prisiėmė ne tik sau įprastas choreografo užduotis, bet ir pats rūpinosi scenografija, kostiumais, šviesų dizainu. „Šis spektaklis – tai dešimt tarpusavyje susijusių istorijų, kalbančių ta pačia kalba. Veiksmas vyksta šeimoje, nes būtent joje dažniausiai patiriame tarpusavio nesusipratimus. Galima sakyti, kad spektaklis sudarytas iš dešimties arijų arba dešimties šokio pasirodymų – tinka ir vienas, ir kitas apibūdinimas“, – teigė I.Galili. Muziką šokio operai parašė jauna lietuvių kompozitorė Rita Mačiliūnaitė. Spektaklio muzikos vadovas – LNOBT vyriausiasis dirigentas Ričardas Šumila, antrasis dirigentas – Julius Geniušas. Spektaklio kūrėjų komandoje darbavosi ir dramaturgė Ingrida Gerbutavičiūtė. 15 nuotr.Scena iš spektaklio „Amžinybė ir viena diena“. Penktadienio vakarą šokio operos premjeroje dainuoja Justina Gringytė, Monika Pleškytė, Jovita Vaškevičiūtė, Viltė Gineitytė, Tomas Pavilionis, Steponas Zonys bei jaunasis „Ąžuoliuko“ choro solistas Vakaris Daugirda. Pagrindinius baleto vaidmenis šoka Olga Konošenko, Vilija Montrimaitė, Kristina Gudžiūnaitė, Julija Stankevičiūtė, Jonas Laucius, Jeronimas Krivickas, Ignas Armalis ir Genadijus Žukovskis. Premjerai išleista spektaklyje įgarsintų choreografo I.Galili eilėraščių knygelė, leisianti žiūrovams ne kartą apmąstyti labiausiai įstrigusias mintis. Juk spektaklis tėra viena diena, o jo įspūdis tęsiasi visą amžinybę…


Operos ir baleto kritikės skirtingai įvertino neįprasto žanro premjerą – šokio operą

Beata Baublinskienė , muzikologė, Skaidrė Baranskaja , baleto kritikė

Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre savaitgalį įvykusi premjera buvo neįprasto žanro – šokio opera. Tad „Lietuvos rytas“ naują spektaklį paprašė įvertinti muzikos ir baleto kritikių. Spalio 25 d. LNOBT įvyko naujo veikalo pasaulinė premjera. Pagal kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės sukurtą partitūrą spektaklį „Amžinybė ir viena diena“ pastatė žymus Izraelio choreografas Itzikas Galili. Apie muziką Naujasis opusas „Amžinybė ir viena diena“ įvardytas kaip šokio opera, kurį gal net norėtųsi vadinti opera-baletu, nes muzikinis ir tekstinis lygmenys čia yra ne ką mažesnės svarbos nei judesys. Spektaklį sudaro dešimt tarpusavyje susijusių istorijų, į mus prabilusių paties I.Galili poezijos kalba.
Operinis lygmuo čia, matyt, buvo reikalingas tam, kad būtų galima įgarsinti choreografo poeziją, kalbančią apie jautrius dalykus, – vaikystę, šeimą, tėvą, motiną, meilę, gimimą. Beje, buvo dainuojama angliškai, išvertus I.Galili tekstus iš hebrajų kalbos. Be jokios abejonės, tai labai asmeniškas I.Galili darbas – jis kūrė ir scenografiją, kostiumus, šviesas. Pastarosiomis buvo ypač įspūdingai naudojamasi kūrinio finale – prožektorių šviesa sukūrė šviečiantį skliautą žiūrovams virš galvos. Vis dėlto, kad ir koks asmeniškas būtų šis spektaklis, sudėlioti visumą choreografui padėjo dramaturgė Ingrida Gerbutavičiūtė.
Kompozitorės R.Mačiliūnaitės kūryboje sceninė muzika užima svarbią vietą. Ji buvo ne kartą apdovanota už spektaklių muziką, o vienas ryškesnių R.Mačiliūnaitės sceninių veikalų – opera „NO Ai DI“ – buvo pastatyta dar 2010 metais NOA festivalyje. „Amžinybės ir vienos dienos“ muziką galima apibūdinti kaip postminimalistinę. Tai tikrai nėra europietiškojo avangardo terpės įkvėpta kūryba, labiau – klausytojams draugiškesnės amerikietiškosios, o galbūt dar konkrečiau – Niujorko muzikinės scenos savotiška tąsa. Išgrynintose, neretai liūdesio ar melancholijos persmelktose vokalinėse partijose, kurių tikslas – kuo aiškiau išryškinti poezijos reikšmes ir patį žodį, kartkartėmis buvo galima išgirsti panašios estetikos raišką, kaip kad girdime, pavyzdžiui, Davido Lango vokalinėje, chorinėje kūryboje. O ritmiškai aktyvaus epizodo 2 veiksme pradžia, sąmoningai ar ne, skambėjo kaip to paties autoriaus kūrinio „Cheating, lying, stealing“ (kurį daugelis naujosios muzikos mėgėjų yra girdėję atliekamą ansamblio „Bang on a Can“) citata. Į spektaklį buvo pakviesti puikūs operos solistai su Justina Gringyte (Deivė) priešakyje. Nors šalia solistų pavardžių pogramėlėje surašyti jų vaidmenų pavadinimai, visumos plėtojimo logika čia buvo labiau poetinė nei siužetinė. Šioje šokio operoje neišgirdome ir kokių nors išplėtotų arijų: kaip jau įprasta šiuolaikinei muzikai, net ir soliniai dainininkų pasirodymai skambėjo kaip garsinės visumos, ansamblio plačiąja prasme dalis.
Spalio 25 d. sodriu dainavimu sužavėjo Monika Pleškytė (Mūza), tiksli ir išraiškinga buvo Jovita Vaškevičiūtė (Motina), jauna solistė Viltė Gineitytė (Balsas) pademonstravo ne tik vokalo galimybes, bet ir choreografinius gebėjimus vaizdine prasme įspūdingoje scenoje su baleto solistais Jeronimu Krivicku ir Jonu Lauciumi, kur visi trys tapo vieningo choreografinio ansamblio dalimi.
Jautriai savo partijas atliko Tomas Pavilionis (Tėvas), Steponas Zonys, gražiai pasirodė „Ąžuoliuko“ choro solistas Vakaris Daugirda (sūnus). Beje, berniuko dalyvavimas siužete kėlė asociacijų su „Mažuoju princu“, kurio emocinis krūvis artimas „Amžinybės ir vienos dienos“ melancholijai.
Svarbus vaidmuo šiame spektaklyje teko chorui (LNOBT choro vadovas Česlovas Radžiūnas), kuris ne tik dainuoja, bet ir turi choreografinių užduočių. Spektaklį įrėmino choro suėjimas dainuojant iš žiūrovų salės į sceną ir atvirkštinis veiksmas pabaigoje, kai choras dainuodamas išėjo iš scenos ir išsirikiavo išilgai žiūrovų. Tai suteikė spektakliui tam tikro rituališkumo, net sakralumo, sureikšmino tai, kas vyko (ir kas buvo dainuojama) scenoje tarp šių dviejų dramaturginių atramos taškų.
Spektaklio muzikos vadovas dirigentas Ričardas Šumila atliko nemenką darbą rengdamas naują partitūrą, o LNOBT orkestras, regis, puikiai įgyvendino kompozitorės sumanymus. Apie šokį Tiesą sakant, I.Galili šokio operą „Amžinybė ir viena diena“ galėtų recenzuoti muzikologas, šokio kritikas, literatūrologas, filosofas, sociologas, teatrologas ir dar daugybė įvairių „logų“. Arba bet kas. Veikalas skirtas labai plačiai auditorijai, kiekvienas gali aptikti savo asmeninę gyvenimiškų patirčių jungtį su kūrėjų pateikiamomis vizijomis.
Vis dėlto iššifruoti tas vizijas, rasti spektaklio minties šerdį – mitinio herojaus Heraklio žygdarbio vertas darbas. Dedamųjų gausa pylėsi tarsi iš gausybės rago, liejosi abstrakčių minčių srautu, besikeičiančios scenos byrėjo įvairiaspalviais stikliukais, spektaklio kaleidoskopui trūko veidrodėlių ir gražus raštas niekaip nesusidėliojo. Tiesa, du Veidrodžiai scenoje kartais pasirodydavo – baleto solistas Jeronimas Krivickas ir baritonas Steponas Zonys. Iš esmės J.Krivicko šokamas monologas, arba, galima sakyti, dialogas su siena, buvo vienas įspūdingesnių spektaklio momentų ir įprasmino šokio ir operos sambūvį, leido pamatyti tikrąją choreografo I.Galili judesio raišką ir formą. Tarsi grynas šaltinio vanduo nutekėjo ir gražusis „pas de trois“ – baleto solistai J.Laucius, J.Krivickas ir operos solistė V.Gineitytė. Buvo dar keletas įdomesnių šokiui atstovaujančių scenų, kurios pačios savaime būtų gal ir labai įspūdingos, bet buvo aiškiai gožiamos kitų, dėmesį blaškančių papildinių. Baleto trupės artistai kartkartėmis atrodė lyg susikaustę, lyg nepajėgūs pakelti operos svorio, perjungti dėmesio į judančio, ne dainuojančio kūno vaizdą. Monumentali scenografija tarsi pabrėžė šokėjų kūnų menkumą kažko atžvilgiu. Gal amžinybės? Patarimas žiūrovams Ką būtų galima rekomenduoti būsimiems žiūrovams: pasistengti atsijungti nuo kabančios palubėje švieslentės, kurioje šviečia ne visai vykusi poezija, skaityti dramaturgės I.Gerbutavičiūtės programėlėje sudėliotas mintis ir kurti savų asociacijų Meilės karalystę. O raudonas balionas? Raudonas balionas gali simbolizuoti bet ką. Ką konkrečiau, tesusigalvoja kiekvienas sau.