Tarptautinio V. Bacevičiaus pianistų konkurso olimpe: kompozitorius Tomas Kutavičius
Baigėsi tarptautinis Vytauto Bacevičiaus (1905–1970) pianistų konkursas, skirtas kompozitoriaus ir pianisto 120-osioms gimimo metinėms. Konkursas vyko rugsėjo 11-14 dienomis, Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje ir Kauno valstybinėje filharmonijoje. Po III konkurso turo paaiškėjo prizinių vietų laureatai. Tai – Viktoras Orestas Vagusevičius (Lietuva) – I vieta, Joe Howson (Jungtinė Karalystė) – II vieta, Milda Marija Kiškūnaitė (Lietuva) – III vieta ir Borim Kang (Pietų Korėja) – IV vieta. Konkurso finalas vyko Kauno valstybinėje filharmonijoje, kurioje konkurso dalyviai muzikavo su Kauno miesto simfoniniu orkestru (vyriausiasis dirigentas Constantine Orbelian), diriguojant maestro Martynui Staškui. Laureatai grojo XX ir XXI amžiaus kompozitorių George‘o Gershwino, Maurice‘o Ravelio ir Tomo Kutavičiaus fortepijoninius koncertus.
Janina Stankevičienė pakalbino šio konkurso laureatą – kompozitorių Tomą Kutavičių, savo kūriniu prisidėjusiu prie pianisto Viktoro Oresto Vagusevičiaus kelionės į olimpą.
***
Praėjo daugiau kaip dešimtmetis nuo aktualiosios muzikos festivalio „Gaida“, kuomet 2013 metais suskambėjo „Theia mania“ („Dieviškas šėlas“). Tuomet premjerą interpretavo pianistas Daumantas Kirilauskas ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir dirigentas Gintaras Rinkevičius), o kūrinį dirigavo Martinš Ozolinš. Kaip dabar ir tada išgirdai savo kūrinį? Ne paslaptis – tokio žanro kūriniui suskambėti gyvai tenka ne dažnai.
Labai džiaugiuosi, esu laimingas. Fantastika, kad tai atsitiko Vytauto Bacevičiaus konkurso kontekste. Ir pirmas konkursas, ir pirma premija. Sutapimas, apie kurį net nedrįsau svajoti. Jaučiausi pakiliai ir už jauną žmogų, ir už kūrinį. Mano kūrinys atsidūrė tarp Gershwino, Ravelio. Pajutau ir išgirdau Viktoro Oresto savitą atlikimo stilių ir muzikavimo manierą – gaivališką, kupiną energijos. Žinoma, verta paminėti ir Kauno miesto simfoninio orkestro bei jam programą dirigavusio maestro Martyno Staškaus mostą – emocionalų ir tikslų.
Kokių savybių reikia Tavo kūrinio atlikėjui, o gal užtenka tiesiog turėti gerus pianistinius įgūdžius?
Tik įgūdžių nepakanka. Kūrinys yra sudėtingas, nuo pradžios iki pabaigos panardintas įtampoje, koncentruotas laike, reikalinga ritmo su orkestru darna. Kryptelėjimas į šoną ir jau išleki iš orbitos negrįžtamai. Todėl šio kūrinio paslaptis ir užduotis solistui – susikaupimas ir šalti nervai, branda ir šiuolaikinės muzikos interpretacijos bagažas. Ir kaip visa tai sujungiant minėtas savybes gauti dar ir emocionalų, spalvingą rezultatą? Be galo buvo smagu jausti ir girdėti, kad jaunajam pianistui džiazo, improvizacijos laukas yra savas, kad nebijo rizikuoti pasirinkdamas iššūkius, nes šis kūrinys konkursui – tai kaip šoktelėjimas į ugnį.
Kaip matote klasikinio koncerto fortepijonui perspektyvą?
Laikas trumpėja, todėl šio žanro kūriniai tampa labiau koncentruoti laike. Vadinasi per trumpesnį laiką reikia pasakyti tiek pat, kiek buvo pasakoma anksčiau per tris koncerto dalis. Laiko pojūtis jau yra kitas. Jaučiu, kad žanras gyvuos ir jį stimuliuos eksperimentų ir muzikinių nuotykių alkstantys pianistai. Tikrai rasis talentingų žmonių, jie ieškos neatrastų, naujų žemių. Kai kam nauji iššūkiai reikalingi kaip adrenalinas, kaip ypatinga šviesa nuvilnijantis blyksnis, paslaptis. Jie pridengia įsigalėjusius pakartojimus, trafaretus, pasirinkimų ir interpretacijų standartus.
Dėkui už pokalbį!
Lietuvos muzikos antena
