VDU chorui – tarptautinio festivalio auksas

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) akademinis choras „Vivere cantus“ (vadovas Rolandas Daugėla) naujuosius mokslo metus pradėjo auksine pergale tarptautiniame chorų festivalyje „Bratislava cantat 2016“. Festivalis vyko spalio 6-9 dienomis Slovakijos sostinėje Bratislavoje. Renginyje dalyvavo 8 chorai iš keturių valstybių: Slovėnijos, Čekijos, Slovakijos ir Lietuvos. Lietuviai auksą pelnė mišraus jaunimo (iki 21 metų amžiaus) choro kategorijoje.

Pasiruošimas konkursui prasidėjo dar rugsėjį, kuomet tiek sugrįžę choro senbuviai, tiek naujai priimti nariai pradėjo repetuoti konkursinės programos kūrinius. Konkursui pasirinkta atlikti tris muzikaliai labai skirtingus kūrinius: nuo sakralinių lotyniškų iki ritmiškų afrikietiškų bei ilgesingų lietuviškų. Šie išrinkti konkursinės programos kūriniai choristams bei dirigentui teikė džiaugsmą, o svarbiausia, buvo teigiamai įvertinti ir komisijos narių.

Norint pasiekti tokį aukštą rezultatą reikėjo nemažai padirbėti ne tik visą rugsėjo mėnesį Lietuvoje, tačiau ir nuvykus į Bratislavą. Vos atvykę į viešbutį choristai per valandą susirinko repeticijai, kuri vyko mažame viešbučio koridoriuje. Vėliau repeticijos tęsėsi kambariuose, laisvalaikio erdvėse, o prieš pat konkursą paskutinius akordus choras derino nedideliame persirengimo kambaryje.  Skambančios dainos prieš konkursą ir po jo stebino ne vieną klausytoją viešbutyje, kavinėje, gatvėje, o spontaniški choristų pasirodymai būdavo net filmuojami bei palydimi gausiais plojimais ir šūksniais.

VDU akademinis choras „Vivere cantus“ yra labai jaunas, veiklą pradėjęs 2015 metų pavasarį. Nepaisant to choras yra muzikalus, veiklus bei vieningai siekiantis geriausių rezultatų. Pirmasis pasirodymas užsienyje buvo itin sėkmingas ir atveriantis daugiau galimybių garsinti Vytauto Didžiojo universiteto vardą svetur bei siekti aukščiausių pergalių kituose tarptautiniuose festivaliuose ateityje.

Kauno muzikiniame teatre akademijos dėstytojai

Norime pasidžiaugti Muzikos akademijos dėstytojais, kurie pasirodė Kauno muzikinio teatro premjeroje, prancūziškoje operetėje „Kornevilio varpai“. Joje žiūrovai galėjo pamatyti dainavimo katedros lektorių Gediminą Maciulevičių, Ievą Goleckytę ir kitus.

Skaitykite daugiau: http://kultura.lrytas.lt/scena/nauja-sezona-kauno-muzikinis-teatras-pradejo-prancuziska-operete.htm?utm_source=lrExtraLinks&utm_campaign=Copy&utm_medium=Copy

Meistriškumo kursus vedė prof. Michele Battista

Nuo penkerių metų pianinu grojantis prof. Michele Francesco Battista savo ilgamete patirtimi pasidalino ir su VDU Muzikos akademijos studentais. Laisvu laiku dėstytojas piešia, mokosi ir moko, augina vaikus ir, kaip jis pats sako, džiaugiasi gyvenimu.

– Kas yra maloniausia, tačiau ir sunkiausia vedant meistriškumo kursus studentams?

– Paprasčiausiai per itin trumpą laiką reikia studentui parodyti bent dalį to, ką pats žinai. Nepasakoju daugeliui girdėtų dalykų, tiesiog stengiuosi išlaisvinti juose paslėptą talentą, supratimą apie muziką. Kaip tai pavyksta – priklauso individualiai nuo studento, jo brandos lygio. Būna ir taip, kad pats groju, dainuoju ir rodau pavyzdį, atskleidžiu technikos subtilybes. Tačiau vienareikšmiškai šių kursų ir žinių įsisavinimo sėkmė priklauso nuo charizmos ir paties žmogaus, todėl rezultatai ne visų vienodi.

– Kokie jums pasirodė studentai?

– Kaip ir visame pasaulyje – talentingi individualistai. Buvo visokių, tačiau pamačiau, kad akademijos studentai yra pasiekę aukštą lygį ir buvo malonu dirbti su šiais žmonėmis.

– Ką palinkėtumėte jiems, kasdien siekiantiems tikslo tapti profesionalais?

– Žinot… Gyvenimas tinkamai apdovanoja žmones, kurie yra darbštūs ir pasiaukojantys. To jiems ir linkėčiau.

Daugiau apie prof. Michele Francesco Battista galite sužinoti čia.

Dėmesio: Erasmus+ praktikos konkursas

Erasmus studentų praktika – laikotarpis, praleistas Erasmus+ programoje dalyvaujančios šalies užsienio įmonėje ar organizacijoje. Erasmus praktika suteikia studentui galimybes prisitaikyti prie visos Bendrijos darbo rinkos reikalavimų, sustiprinti profesinius įgūdžius, susipažinti ir išplėsti supratimą apie konkrečios šalies ekonomiką, socialinę sistemą bei kultūrą.

Dėmesio!

  1. Paraiškos studentų (praktika vėliausia gali baigtis 2017-09-29) bei absolventų (praktika turi baigtis per metus po studijų baigimo) praktikai priimamos:
    iki 2016 m. lapkričio 13 d., rezultatai skelbiami lapkričio 23 d.
    nuo 2016 m. lapkričio 14 iki 2017 m. sausio 31 d., rezultatai skelbiami vasario 13 d.
    nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2016 m. balandžio 23 d., rezultatai skelbiami gegužės 3 d.
  2. Apie Erasmus+ studentų / absolventų praktiką iš pirmų lūpų:
  3. VDU – „Patirties partnerių“ konsorciumo narys. Šios iniciatyvos tikslas – padėti  VDU bei kitų keturių didžiausių Lietuvos universitetų studentams susirasti kokybiškas praktikos vietas užsienyje. Iniciatyvos interneto puslapis

Atranka Erasmus+ studentų ir absolventų praktikai

Atrankose gali dalyvauti dieninių, nuolatinių ir ištęstinių studijų studentai, kurie esamoje studijų pakopoje (kurioje dabar mokosi ir kurioje studijuodami planuoja vykti į praktiką) nėra išnaudoję daugiau kaip 10 mėn. (vientisųjų studijų studentai – 22 mėn.) Erasmusstudijų / praktikos laikotarpio. Ne ES piliečiai prieš vykdami Erasmus mainams (studijų ar praktikos) privalo turėti laikiną ar nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje.

Atrankos dokumentai Erasmus+ studentų praktikai (praktika atliekama studijų metu):

Atrankoje gali dalyvauti I–III pakopos dieninių, nuolatinių ir ištęstinių studijų studentai. Praktika turi baigtis iki 2017 m. rugsėjo 29 d.

Atrankos dokumentai Erasmus+ absolventų praktikai (praktika atliekama pabaigus studijas, įgijus diplomą):

Atrankoje gali dalyvauti I – III pakopos dieninių, nuolatinių ir ištęstinių studijų paskutiniokurso studentai. Praktika gali prasidėti tik po studijų baigimo (diplomo įgyjimo datos) ir turi baigtis per metus po studijų baigimo arba iki naujų studijų pradžios.

Pirmenybė atrankoje suteikiama:

  • Studentams, kurių studijų programoje yra numatyta praktika;
  • Studentams, kurie pirmą kartą dalyvaus Erasmus praktikos mobilume.

Daugiau informacijos: http://www.vdu.lt/lt/studijos/tarptautines-studijos-ir-praktika/erasmus-praktika/ 

Erasmus+ praktikos skelbimas

Prof. Andreas Macco: yra tik vienas kelias į Romą

„Nebėra nei laiko, nei noro kviesti atsitiktinius žmones. Jeigu įsivaizduotume lygas muzikiniame pasaulyje taip, kaip sporte, tai profesorius iš „Mozarteum“ universiteto Zalcburge būtų NBA lygos atlikėjas“, – tokiais žodžiais prof. Tomas Ladiga pristato prof. Andreas Macco, atvykusį vesti meistriškumo kursų dainininkams.

Paklaustas, kodėl verta kviestis gabius ir garsius užsienio atlikėjus į Lietuvą, prof. T. Ladiga tokią galimybę įvertino kaip svarbią tobulėjimo kelyje. „Jog keltume savo lygį ir kaip universitetas, ir kaip kiekvienas atskirai, mes turime integruotis, tapti matomais pasauliniame kontekste. Tačiau tam, jog tokiais būtumėm, turime patys išgirsti ir pamatyti kitus. Ne paslaptis, jog „Mozartuem“ yra tikrai aukšto lygio universitetas Europoje ir dėstytojauti ten žmones kviečia pagal savus kriterijus. Sulaukę tokio kalibro atlikėjo kaip prof. Andreas Macco tikrai turime kuo didžiuotis“.

Prof. Andreas Macco taip pat džiaugėsi galėjęs pasidalinti savo patirtimi su Muzikos akademijos studentais. „Visi jie savaip nuostabūs. Žinoma, jauniems atlikėjams kartais pritrūksta įgūdžių išreikšti save, nepamiršti taisyklingai kvėpuoti dainuojant, klausyti ritmo ir muzikos, tačiau tuo pačiu ir perteikti emocijas“. Svečias iš Zalcburgo pastebėjo, jog šiais laikais tikrais profesionalais norintiems tapti žmonėms reikia mokytis kuo daugiau kalbų ir tuoj pat pokalbio metu uždainuoja rusiškai. „Kaip nuskambėjo, supratote, jog dainuoju rusiškai?“, – šypsosi vokiškai kalbantis profesorius. „Dainuoti tenka įvairiomis kalbomis, tikras profesionalas turi atsiminti visus žodžius, o dar geriau būtų, jeigu suprastų, ką dainuoja. Tikrai patarčiau jaunimui atkreipti į tai dėmesį“.

Meistriškumo kursų metu prof. Andreas Macco stengėsi pabendrauti su kiekvienu studentu, atskleisti dainavimo meno subtilybes, o net ir nepavykus padainuoti taip, kaip reikėtų, profesorius taktiškai išsakydavo pastabas. Dainavimo katedros vedėjas T. Ladiga pastebi, jog kuo daugiau žmogus yra pasiekęs savo karjeroje, tuo jis paprastesnis. „Jeigu pasižiūrėtumėte, kiek kainuoja tokių profesionalų kursai vasaros stovyklose, nustebtumėt. Džiaugiuosi, jog per „Erasmus“ mainų programą galėjome pasikviesti šį dėstytoją pas save, o studentai turėjo galimybę mokytis savaitę laiko nemokamai. Prof. Andreas Macco per tikrai labai trumpą laiką sugebėjo pasiekti greitesnį efektą ir tie, kurie ėjo pas jį, ieškojo kelio į gerą atlikimą ir techniką, turėjo tai pajausti“.

Neužtenka gerai dainuoti ir manyti, jog esi geriausias – tą patvirtina abu atlikėjai. „Lietuviams reiktų jau nulipti nuo pjedestalo – jeigu vieną dieną mums ploja ir džiaugiasi, kitą dieną turime vėl įrodinėti, jog esame to verti. Tas oro gurkšnis, kurį suteikė prof. Andreas Macco – labai svarbus, nes be praktikos gero atlikimo nebus. Būna, jog ateina „aukso gabalai“, tačiau tokių mažėja. Dažniau tai būna žmonės, kurie nori dainuoti, turi savyje motyvacijos, tinkamus pedagogus ir pasiekia aukštumas, o tie, kurie nededa pastangų – lieka aukso, tačiau gabalais“, – juokauja katedros vedėjas.

„Mozarteum“ universiteto profesorius teigia, jog jauniems atlikėjams svarbu ne tik nuolatos praktikuotis, stengtis ir surasti motyvacijos eiti į priekį, tačiau ne mažiau reikšminga yra koncentracija. „Žinote posakį: yra daugybė kelių į Romą, bet tiksliausias – tik vienas. Linkiu neišmėtyti savo energijos nereikalingai konkurencijai, susitelkti į darbą ir rasti tą kelią”.

Akademijos dėstytojai Kauno filharmonijoje

Naujas sezonas prasidėjo ne tik Muzikos akademijoje, tačiau ir Kauno valstybinėje filharmonijoje, kurioje darbus pradės ir mūsų dėstytojai. Kaip rašoma Kauno dienos straipsnyje „Kauno filharmonijos ruduo: muzikinės kelionės ir pažintys“, orkestrinę programą pristatys dirigentas Jonas Janulevičius ir solistai – Dainius Puodžiukas (smuikas) ir Paulius Rudokas (fortepijonas).

Nuošaly neliks ir Kauno valstybinis choras – Muzikos akademijos dėstytojas, maestro Petras Bingelis su kolektyvu atliks Č. Sasnausko „Requiem“ ir Carlo Orffo kantatą „Carmina Burana“.

Spalio mėnesį Kauno filharmonijos renginiuose pasirodys ir akordeonistas, Muzikos akademijos akordeono skyriaus vadovas prof. Kazys Stonkus.

Daugiau apie renginius rasite Kauno dienos straipsnyje .

 

S. Žurauskaitė – tarp Lietuvos ir Olandijos

Muzikos pedagogikos kelią pasirinkusi Sigita Žurauskaitė grįžo trumpam į Lietuvą – aplankyti tėvų, draugų, neaplenkė ir Muzikos akademijos, kurioje pabaigė studijas. Šiuo metu diriguojanti chorui ir rašanti aranžuotes lietuvių liaudies dainoms Sigita vis ieško būdų, kaip galėtų populiarinti Lietuvos kultūrą Olandijoje, kur mergina dabar gyvena ir dirba.

Sigita, papasakok apie savo mokslus. Kokiomis temomis rašei baigiamuosius darbus?

Bakalaurinio darbo tema buvo „Kryptingo meninio ugdymo patrauklumas mokiniams“. Šią temą pasirinkau, nes tuo metu atlikinėjau praktiką Kauno „J. Urbšio katalikiškoje“ mokykloje, kuri daug dėmesio skyrė kryptingo meninio ugdymo programai. Taip pat dirbau su klase, kuri mokėsi muzikos sustiprintu lygiu. Man buvo įdomu, ar ši programa iš tiesų yra naudinga mokiniams, kaip kad teigia mokytojai.

Magistrinio darbo tema buvo „What is the role of the musician in the process of making traditional music internationally recognizable and internationally attractive?“ (liet. Kokia yra muzikanto įtaka populiarinant tradicinę muziką užsienyje?). Šią temą pasirinkau dėl kelių priežasčių: kadangi esu baigusi ne tik bendrąją muzikos didaktiką, bet ir politikos mokslus, savo magistriniame darbe norėjau šias dvi kryptis sujungti. Taip pat nors magistrą studijavau Olandijoje, nenorėjau nutolti nuo savo šaknų – magistro baigiamajame darbe bandžiau atskleisti ir savo krašto ypatumus. Jau būnant Olandijoje labai susidomėjau, kodėl vienų tautų tradicinė liaudies muzika yra labiau žinoma, populiari nei kitų. Pavyzdžiui, ispanišką flamenco žino visas pasaulis, bet lietuviškas sutartines žino tikrai nedaugelis. Atlikdama šį tyrimą susipažinau su Veronika Povilioniene bei užsienio muzikantais, kurie yra labai gerai žinomi ne tik savose šalyse, bet ir visame pasaulyje.

O kodėl magistro darbą rašei jau Olandijoje? Kas skatino pakeisti šalį?

Kaip jau minėjau, norėjau sujungti abi mokslo šakas – muziką ir politiką, tačiau Lietuvoje neradau tinkamos studijų programos šiam tikslui. Netikėtai radau, jog „Princ Claus Conservatory“, kuri yra Groningene (Olandijoje), siūlo tokią programą „New Audiences and Innovative Practice“. Šioje programoje visiškai kitaip žiūrima į muzikanto specialybę – plačiau, moderniau, giliau. Manau, jog kiekvienas muzikantas turėtų pajausti tai, ką besimokydama pajaučiau aš.

Tai kokie visgi yra esminiai skirtumai tarp studijų Lietuvoje ir Olandijoje? Kur galime tobulėti?

Man labai patiko Olandijoje tai, jog dėstytojas – tavo draugas. Nors jie tikrai daug reikalauja iš studentų, nes konservatorija Olandijoje yra aukšto lygio, tačiau bendravimas yra daug šiltesnis bei atviresnis. Studentai dėstytojus vadina vardais, apie laipsnius net nekalbama, jaučiama pagarba bei noras padėti. Nors negaliu skųstis, man Lietuvoje labai pasisekė su dėstytojais – M. Čepinskienė, E. Merkšaitienė, A. Dambrauskas ir kitais, juos visada miniu tik geru žodžiu (šypsosi).

O kokie studentai Olandijoje?

Žinot, jie nebijo pasakyti, kas jiems nepatinka, nebijo kovoti už savo teises – manau to trūksta Lietuvos studentams. Groningene studentai yra tikri „fanatikai“. Jie groja visą dieną ir visur – jei ne klasėje, tai konservatorijos koridoriuose ar lauke. Kiekvieną vakarą visi eina į koncertus, po kurių būna jam sessions. Taip pat pastebėjau, jog Lietuvoje džiazą besimokantys studentai labai greitai pasijaučia žvaigždėmis, kas jiems trukdo iš tiesų jomis tapti. Olandijoje, nors studentai ir groja kaip „žvėrys“ ir po pirmų metų be problemų įstoja į „Berklee College of Music“, tačiau apie jokį „sužvaigdžėdjimą“ nėra net kalbos.

Studijos svetur – ar sunku perprasti sistemą?

Dalykų, kuriuos mokiausi čia, Olandijoje, tikriausiai negalima rasti nei vienoje muzikos institucijoje Lietuvoje: Leading and Guiding, Creative Ensemble, Performance and Coomunication. Tai labai specifiniai, įdomūs, naudingi specialybės dalykai bei padedantys visiškai kitaip pažiūrėti į pačią muziką, projektus bei savo pasirinktą instrumentą. Studento vertinimai skiriasi kaip diena nuo nakties. Lietuvoje mokinausi puikiai, neturėjau tokio pažymio kaip devyni, tačiau Olandijoje iš pirmo dirigavimo egzamino gavau 7,5 ir visi mane sveikino – tai buvo aukštas balas. Iš visų magistro studentų, kurių buvo apie keturiasdešimt, buvo tik vienas dešimtukas. Dėstytojai pažymiais tikrai nesimėto, neužtenka vien tik gerai pagroti.

Kitas didelis skirtumas kaip patys studentai pasiruošia egzaminams: skiriamas dėmesys plakatams, apšvietimui, lokacijai, temai, video rengimas. Tikrai neužtenka ateiti, nusilenkti, pagroti, nusilenkti ir išeiti. Kai pamačiau pirmuosius egzaminus, sakiau grupiokams, jog lietuviai juos sunkiai išlaikytų. Mes juk nepratę galvoti apie apšvietimus ar kaip kuo originaliau perteikti muziką klausytojui. Svarbiausia tampa gerai pagroti, o kaip viskas atrodys – nelabai, deja, rūpi. Turiu pripažinti, jog šita pažymių sistema labai pakeitė mano požiūrį į studijas. Kadangi mokslas yra mokamas, niekas negauna stipendijų, todėl studentai mokosi dėl savęs ir aš tai pirmą kartą pajutau.

Skirtumai tikrai akivaizdūs. Ar turime ko pasimokyti iš kitų?

Lietuvos pedagogams galėčiau patarti, jog į studentus pradėtų žiūrėti ne kaip į jaunuolius, kurie nieko nežino, bet kaip į kolegas ir muzikantus, kurie turi tą patį užsidegimą gyventi su muzika. Jie turi perduoti savo turimas žinias ir įkvėpti studentus ieškoti naujų dalykų. Studentams galėčiau patarti būti dar smalsesniems bei gerbti vienas kitą. Taip pat ieškoti naujų būdų, kaip jie galėtų atlikti klasikinę muziką. Vis matau, jog buriasi nauji ansambliai, o tai labai džiugina. Linkiu būti drąsiems ir padėti vieni kitiems.

O ką galvoji daryti ateityje?

Mano ateities planai yra susiję su Olandija ir Lietuva. Noriu organizuoti projektus, kurie apjungtų šias dvi šalis. Taip pat ir toliau populiarinti lietuvių kultūrą įvairiais būdais, rašyti aranžuotes lietuvių liaudies dainoms, dirbti su vokaliniu kvartetu bei diriguoti chorams. Jaučiu didelį poreikį nepamiršti savo šaknų. Tikiuosi, jog su Lietuvos muzikantais bei menininkais atsiras glaudesnis tarpusavio ryšys ir ateityje surengsime ne vieną projektą čia, Olandijoje.

 

J. Sakalytė: Scenoje nėra vietos gėdai

Muzikos akademija šį rudenį pradeda aktyviai – džiazo katedroje apsilankė studijas „Royal Central School of Speech and Drama“ pabaigusi Monika Valkūnaitė. Muzikinio teatro atlikėja vedė meistriškumo kursus „Ekspresyvaus balso ir judesio integracija“, kuriuose studentams suteikė žinių apie tai, koks turi būti atlikėjas ne tik vokaline prasme.

„Esu baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, vėliau studijas Italijoje ir miuziklo studijas Londone, kuriame studijos asmeniškai man labiausiai ir patiko. Visos programos sukoncentruotos, tave moko patys geriausi savo srities specialistai, su kuriais tu nedrįsti ginčytis, nors ir kartais būna nepatogu, kūnas nepriima informacijos, jautiesi nepatogiai“.

Būtent tą nepatogų jausmą Monika ir stengėsi išvyti iš džiazo vokalisčių. „Man tenka susidurti su realybe, kuomet žmonės nustemba, jog džiazą galima mokytis aukštojoje mokykloje. Tačiau visa išraiška džiaze turi išeiti per žodžius, istoriją, o to pas mus vis dar trūksta. Šis žanras yra sudėtingas, reikia daug laiko, jog atlikėjas atrastų save, o ne tik išeitų padainuoti arba ne. Būna ir taip, kad sėdžiu koncerte, klausausi savo autoritetų ir nors viskas atidirbta tobulai, klausydamasi nieko nejaučiu, manęs tai nepaliečia“, – motyvus aiškino džiazo katedros vedėja Justė Sakalytė.

Vedėja mano, jog atlikėjams trūksta aktorystės lavinimo meno ir pati išraiškingumą dainuojant laiko prioritetu. „Tuo ir turi skirtis mėgėjas nuo profesionalo, jog nebūtų blogų kopijų šou, o muzika kurtų meninę vertę. Turi išlavinti įgūdžius, jog atskleistum savo asmenybę kaip menininkas. Tik gaila, kad tam per mažai skiriama dėmesio“.

Paklausus, kaip visgi su šia užduotimi susidorojo Muzikos akademijos studentės, Monika Valkūnaitė teigia, jog pažanga jau padaryta. „Pirmą kartą matėsi, jog merginos jaučiasi nejaukiai, pasitaikė ir juoko „kodėl čia reikia vartytis, kaip tai atrodys“, bet susitikus antrą kartą visos pratimus darė noriai, surimtėjo. Žinot, visi mes esam atlikėjai, tačiau dainininkai ypač susikoncentravę į garso grožį, techniką, tačiau pamiršta, koks yra tikslas to gražaus balso. Aš bandau išjudinti visą kūną, nes dabar dažniau galva dainuoja, o visas kūnas išlieka ramus“. Šiai minčiai pritaria ir J. Sakalytė: „Susikaustymas tik dar kartą įrodo, kaip tokios praktikos mums trūksta. Scenoje atlikėjas neturi jausti gėdos, nepatogumo – atvirkščiai, jis turi būti intymiausiose akimirkose“.

Monika pastebi, jog lietuviai čia jaučiasi saugesni, ramesni, nes dažnai turi darbą, gyvenamą vietą, studijuoja ir ne itin pajaučia konkurenciją. „Jeigu Londone pavėluosi į atranką, nes pristigs motyvacijos – į tavo vietą eilėje laukia dar koks 80 studentų, tokių pačių gabių ir talentingų, todėl ten žmonės tikrąja to žodžio prasme ardosi ir stengiasi. Man teko dalyvauti atrankose ir matyti realų pavyzdį – į miuziklą sulaukiama 4000 paraiškų, o sukviesti tik kelis šimtai iš jų. Žmonės atrenkami pagal nuotraukas, nes tiesiog fiziškai tiek apklausti neįmanoma. Ir nežinai, ar gabų praleidi, ar ne“.

J. Sakalytė ir M. Valkūnaitė tikisi, jog į Lietuvą po truputį ateis praktika, kuomet dainininkai pradės lavinti savo aktorinius sugebėjimus scenoje, mokinsis išreikšti jausmus, nes nesvarbu, kokio žanro muzika atliekama, svarbiausia – visas emocijas tinkamai perduoti klausytojui.

Nepraleiskite progos – AGATA langai

Rytoj, rugsėjo 18 d., Lietuvos Respublikos Prezidentūroje VDU Muzikos akademijos studentai ir dėstytojai švęs Tarptautinę muzikos dieną! Jaunus ir talentingus muzikantus vienijantys „AGATA Langai“ klausytojus džiugins jau ketvirtus metus iš eilės. Šiai progai skirtas jų pasirodymas tampa ir studijų baigiamuoju koncertu. Kartu su „AGATA Langai“ scenoje pasirodys „Golden Parazyth“ ir žymusis Kauno akademinis jaunimo choras.

„Visai Lietuvai aktuali emigracijos problema palietė ir „AGATA Langai“ studentus. Vis daugiau jaunų ir gabių žmonių išvažiuoja į užsienį ir tikrai grįžta ne visi. Kai kurių mūsų AGATA programos dalyvių išvykimas tiesiogiai palietė mus ir inspiravo dabartinę kūrybą“, – sako A. Mikalkėnas. Koncerte, skirtam Tarptautinei muzikos dienai, pasirodys ir Muzikos akademijos džiazo katedros vedėja Justė Sakalytė ir saksofonistas Tomas Razmus.

Kviečiame sekmadienį kartu paminėti išskirtinę dieną muzikos pasaulyje ir palaikyti draugus!

 

 

Emilija Sakadolskienė: dirbti turime su visais vaikais

Muzikos akademija rugsėjį pasitinka su naujais dėstytojais. Viena iš jų – doc. dr. Emilija Alma Sakadolskis, kuri nuo šių metų pradėjo studentus mokyti muzikos teorijos ir pedagogikos meno.  Su dėstytoja susitinkame dar prieš paskaitą – lėtai gurkšnodama kavą docentė atskleidžia, su kokiomis problemomis susiduria dabartiniai muzikos mokytojai, ir kodėl baigęs pedagogiką studentas iš karto netampa geru savo srities specialistu.

Muzikos pedagogika. Kodėl ši sritis?

Mano tėtis buvo muzikas, todėl visą laiką augau su muzika, mokiausi groti  fortepijonu, kanklėmis, smuiku. Mano sesuo buvo drąsesnė, ji pasirinko vokalą, bet aš ne tokia – scena ne man. Iš kitos pusės tuo džiaugiuosi – man patinka tyrimai, akademinė veikla, rašau įvairius straipsnius švietimo problematikos temomis.

O kokias problemas jūs, kaip pedagogė, pastebite?

Pati opiausia – mokytojų  parengimas, nes tam skiriama nepakankamai dėmesio. Daugelis galvoja, kad jeigu esi geras dalyko žinovas, būsi geras pedagogas, tačiau vaikai nuo mano laikų yra labai pasikeitę ir mokytojams reikia žymiai daugiau žinių negu anksčiau, kai studentai buvo paklusnūs ir nekvestionuodavo autoriteto. Dabar mokytojas turi įgyti socialinių, psichologinių, medicininių žinių. Gi sovietmety vaikai su tam tikra negalia buvo slepiami lyg tokių iš viso nebūtų, o dabar jie integruojami į mokymosi veiklą, todėl reikia žinoti tam tikrus aspektus juos bemokant. Svarbiausia – mokytojas turi įgyti pedagogo tapatybę, ne tik muzikanto tapatybę. Mes turim mokyti ne muzikos, o mokyti konkrečiai vaiką. Jeigu mokiniai per pamoką 45 min. klausosi Šopeno ir išėję iš mokyklos jaučia, kad nekenčia to Šopeno, tai ar mes nekertam tos šakos, ant kurios sėdim?

O kaip jūs pati žiūrite į tendenciją, jog šiuolaikinės technologijos vis dažniau pritaikomos mokymo(si) tikslams? Tai iš tiesų padeda, o gal atvirkščiai?

Technologijos gali ir kenkti, ir padėti. Jos kenkia, kai nėra gyvo kontakto tarp mokytojo ir vaiko. Iš kitos pusės – mūsų pasaulis toks dabar yra ir negalima vaizduoti, jog jis nėra technologijų persisunkęs. Dabar jaunoji karta jau moka planšetiniu kompiuteriu atsirinkti paveiksliukus su pirštu, nors nemoka dar normaliai kalbėti. Net ir IT srityje dažnai prireikia muzikinio fono – ar kūrėjas  pasirinks pigų eurobytą, ar pasirinks kokybišką foną irgi labai priklauso nuo mūsų, pedagogų. Ar jis, kai ugdys vaikus, dainuos lopšines, ar auklė bus youtube ir televizorius?

Vadinasi daug priklauso nuo mokytojo vaidmens. O su kokiais iššūkiais dabartiniai mokytojai susiduria?

Sena paradigma – mokom taip, kaip mes buvom mokomi. Reikia didžiulių pastangų, jog studentai pradėtų kitaip dirbti. Reikia daugiau dėmesio kreipti į praktiką – paleidžiam jaunimą į praktiką ir galvojam, kad ten kažkas stebuklingo įvyks. Jeigu jie nekentė Šopeno mokykloje, atėję patys mokyti jie daro tą patį, taip pat verčia klausytis to Šopeno, nebent mokytojas pasistengia pakeisti tokį supratimą. Kita  problema – jie neskaito. Jei tai ir įvyksta, tai dažniausiai ima tai, ką gali greitai perskaityti, sunkių tekstų nebesupranta, kritiškumo irgi nebelikę. Universitetai skiria vis mažiau ir mažiau kontaktinių valandų, todėl džiaugiuosi, jog šiame universitete yra artes liberales principas, kuris suteikia platesnį humanitarinį išsilavinimą.

Jums teko dėstyti ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kaip manote, ar mes žengiam koja kojon su Vakarų pasauliu ar visgi trūksta kitokio supratimo apie patį mokymosi procesą?

Mes nepakankamai sparčiai vejamės pasaulio tendencijas, nes mums trukdo keli dalykai. Pirma – požiūris į mokytojų rengimą, bet čia ne tik muzikos srityje, tačiau ir matematikoje, istorijoje, fizikoje. Manoma, jog jei būsi geras istorikas – būsi geras istorijos mokytojas. Taip pat vis dar gaji tradicija orientuotis tik į gabiuosius ir motyvuotus moksleivius ar studentus, bet tai reiškia, jog dirbama su grietinėle. Svarbu, jog kiekvienas vaikas patirtų muzikos džiaugsmą. Aš pasisakyčiau už tai, kad kiekvienas mokytojas turėtų magistro laipsnį, nes dabar pedagogas turi mokėti dirbti su kiekvienu vaiku, kuris mums duotas kaip dovana, o ne tik su tais, kurie mums patinka.

Ko palinkėtumėte savo studentams?

Trafaretiškai gal skambės, bet kad jie mokytųsi visą gyvenimą, negalvotų, jog gavo bakalauro laipsnį, pedagogo kvalifikaciją ir viską žino.  Aš pati vis dar mokausi ir iš knygų, studentų, kolegų, skaitau įvairią literatūrą. Kai nustosiu tą daryti, vadinasi bus laikas išeiti į pensiją (šypsosi).