• Titulinis
• Visos naujienos

Kipro Mašanausko Roko operos 1972 premjera Kauno Valstybiniame muzikiniame teatre

2022 m. gegužės 14 – 19 dienomis Kauno Valstybiniame muzikiniame teatre vyko Kipro Mašanausko roko operos 1972 Romui Kalantai atminti. Šis spektaklis yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ progamos dalis. Roko opera „1972“ yra meno kūrinys, kurio veikėjus ir situacijas inspiravo to laiko asmenybės ir  įvykiai, bet jie nebūtinai atitinka tikrovę.

1972 m. gegužės 14 d. Kauno miesto sodelyje devyniolikmetis Romas Kalanta, protestuodamas prieš sovietinį režimą, apsipylė benzinu ir užsiliepsnojęs sušuko „Laisvę Lietuvai!“. 2022-aisiais, minint šio reikšmingo įvykio penkiasdešimtmetį, Kauno valstybinis muzikinis teatras pristatė naujo  kūrinio – roko operos „1972“ apie Kauno pavasario įvykius – premjerą.
Po Romo Kalantos susideginimo vyko antitarybiniai protestai, minios žmonių susirinko pagerbti Kalantos aukos. Protestų pirmosiose eilėse buvo jaunuoliai, skrupulingai sunumeruoti KGB darytose Kauno pavasario nuotraukose. Dalis šių jaunuolių buvo areštuoti, dauguma iš jų neturėjo dvidešimt metų,  dešimt iš jų buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Šie žmonės priklausė 7-ojo dešimtmečio neformaliam Kauno jaunimui, reiškusiam nepritarimą tarybinės santvarkos priespaudai. Jų veikloje ir pomėgiuose būta daug kultūrinių hipiškumo apraiškų – ilgi plaukai, spalvingi drabužiai bei aksesuarai, ant peties nešiojami garsiai grojantys radijo imtuvai ir meilė alternatyviam rokui.

Jie dažnai atsidurdavo visuomenės paraštėse, kritikuojami, patirdami psichologinį ar fizinį teisėsaugos smurtą, neturėdami galimybės įgyti išsilavinimo, dirbdami nekvalifikuotus darbus. Tai integravosi į jų tapatybę – neišsilavinę, bet apsiskaitę, ne muzikantai, bet grojantys, ne poetai, bet rašantys – būdas būti jei ne prieš sistemą, tai bent anapus jos. Laisvė jiems visų pirma reiškė laisvę išreikšti save, tačiau sistema tokios saviraiškos nepripažino ir stengėsi ją užgniaužti, tad jų laisvės kova tapo bandymu išlikti savimi.

Šie jaunuoliai tapo centrine spektaklio ašimi. Kūrybinė komanda siekė parodyti, kaip sovietinė santvarka naikino jausmų, minčių, žodžio ir elgsenos laisvę, o šie jauni žmonės ir jų nevaržomo gyvenimo troškimas, galbūt  baimės stoka ar pernelyg didelis troškulys, budino laisvės idėjas. Būdami nepakankamai tobuli, bet pakankamai ryškūs ir drąsūs, vedini idealizmo jie tapo ne tik kalbantys bet ir veikiantys. Romo Kalantos asmenybė roko operoje užima simbolinę vietą. Tylus, gal net kažkiek depresyvus herojus, stebintis aplinką, sugeriantis į save to laiko nuotaikas, pasiryžta susideginimui, kuris paskatina kitus taikiais protestais sukilti prieš tarybų valdžią.

Romas Kalanta – VDU Muzikos akademijos alumnas Martynas Beinaris (prof. V. Prudnikovo kl,)

Operos kūrėjai ir statytojai:
Siužetas – Goda Simonaitytė
Dainų tekstai – Arnas Ališauskas
Orkestruotė – Jievaras Jasinskis

Muzikinis vadovas ir dirigentas Jonas Janulevičius
Režisierius Kęstutis Stasys Jakštas
Asistuojanti režisierė Viktorija Streiča
Scenografas Gintaras Makarevičius
Kostiumų ir grimo dailininkė Julija Skuratova
Šviesos dailininkas Audrius Jankauskas
Vizualizacija Gediminas Lapė
Choreografė Stefanija Nosovaitė
Chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė
Dirigento asistentas Mantas Jančiauskas
Roko opera „1972“ yra meninė to laikmečio išraiška, alsuojanti protesto dvasia ir jaunatviška energija bei unikalus muzikinis eksperimentas, apjungiantis dokumentiką ir fikciją, skambant šiuolaikiškai interpretuotai psichodelinio roko klasikai.

Operos atlikėjai:

Romas – Martynas Beinaris, Mantas Jankavičius
Kaladė – Rokas Laureckis, Jeronimas Milius
Kudla – Egidijus Bavikinas, Vygantas Bemovas, Gytis Murauskas
Zosė-Sofija – Gabrielė Bielskytė, Dileta Meškaitė
Lina – Marija Arutiunova, Akvilė Garbenčiūtė
Karmela – Iveta Kalkauskaitė, Karina Krysko
Radistas – Gintaras Petraška, Martynas Stankevičius
Mokytoja – Kristina Siurbytė, Rūta Zaikauskaitė,
KGB Tardytojas, pulkininkas – Raimondas Baranauskas, Jonas Lamauskas
Spekuliantas – Faustas Januška, Evaldas Kondrackis
Šeimininkas – Gediminas Maciulevičius, Žanas Voronovas

Žydas Traubas – Giedrius Prunskus, Žygimantas Galinis
Laisvė – Gabrielė Bukinė, Ingrida Kažemėkaitė

Milicininkai/ tardytojų padėjėjai/KGB parankiniai –
Kęstutis Alčauskis, Kazimieras Ivanovas, Gintaras Petraška, Modestas Sireikis

Repeticija. Visos nuotraukos D. Rimeikio.

Roko opera „1972“ atskleidžia to laiko dvasią daug tiksliau nei kai kurie kino filmai – LRyto straipsnyje rašė Justina Paltanavičiūtė.

Iš pažiūros, muzika ir politika neturi nieko bendra. Tačiau pažvelgus giliau, muzikos ir politikos sąsajų esti visai nemažai. Kai prieš penkis dešimtmečius devyniolikmetis Romas Kalanta apsipylė benzinu ir užsiliepsnojęs sušuko „Laisvę Lietuvai!“, po jo laidotuvių vykusiuose antisovietiniuose protestuose minia skandavo „Laisvę Lietuvai!“ ir „Laisvę hipiams!“.

Iš Vakarų nelegaliai sklidusi roko muzika tapo svarbia 8-ojo dešimtmečio jaunimo saviraiškos laisvės ir pasipriešinimo sovietiniam režimui forma. Lietuvišką jaunimą ypač sudomino kontraversiškai vertinta Andrew Lloydo Webberio roko opera „Jesus Christ Superstar“, kuri lietuvišką sceną, nors ir kiek improvizuotą bei nelegalią, pasiekė anksčiau nei kitose Europos šalyse. Nors šiandien Lietuvos teatro scenos neriboja sovietinė cenzūra, roko operos žanras joje užima ypatingą vietą, nes dažnam žiūrovui vis dar primena apie 8-ajame dešimtmetyje vyravusią laisvės troškimo ir maišto dvasią. Ne itin jauki, bet nostalgiška 1972-ųjų atmosfera ir joje besivystę įvykiai tapo inspiracija kompozitoriui Kiprui Mašanauskui ir libreto autoriams Godai Simonaitytei bei Arnui Ališauskui, kurių roko operos „1972“ premjera įvyks simboliškoje vietoje simbolišku laiku – gegužės 14-ąją, Kauno miesto sode įsikūrusiame Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. .

Spektaklio režisierius Kęstutis Jakštas ir dramaturgė Goda Simonaitytė kūrybiniame procese žinių ir inspiracijų sėmėsi iš įvairios dokumentinės 8-ojo dešimtmečio medžiagos. Dalindamiesi įspūdžiais, kūrėjai sako, jog žiūrovas roko operoje „1972“ išvys ne tik niūrias kovas už nepriklausomybę menančius atributus, bet ir atpažins džiaugsmingus paaugliško gyvenimo momentus. „Ši istorija yra apie tuometinio jaunimo chebrą – apie hipius ir bitlininkus, kurių elgsena bei išvaizda tuometiniame kontekste buvo laisva ir iššaukianti, tad sovietų valdžios buvo interpretuojama kaip antitarybinė veikla“, – pasakojo libreto bendraautorė G. Simonaitytė. Pasak jos, tokie žmonės buvo atsvara sovietinės valdžios draudimams.

Romas Kalanta buvo teisus, kai tikėjo, kad Lietuva bus laisva ir dėl to aukojosi. Roko operos kūrėjai nesistengė kurti herojiško Romo Kalantos paveikslo – čia jis vaizduojamas kaip melancholiškas devyniolikmetis, kurio veiksmai išjudino visuomenę ir inspiravo vėlesnius politinius įvykius. Centrine istorijos ašimi buvo pasirinkta mažiau žinoma, tačiau kovose už laisvę ne mažiau svarbi Vytauto Kaladės asmenybė. Šį vaidmenį kuriantis Jeronimas Milius pasakojo, jog scenoje persikūnyti į atitikmenis realybėje turinčius personažus yra įdomu, tačiau informacijos apie juos nėra išlikę daug, tad laisvės interpretacijai tikrai lieka. „Dokumentiškai atkurti šių personažų mes nelabai galime, tad leidžiame sau juos interpretuoti savaip, norime parodyti jų žmogiškąsias puses. Vytautas Kaladė 1972-aisiais buvo jaunas žmogus, kuris linksminosi, svajojo, kūrė. Man, kaip atlikėjui, svarbu perteikti, kaip jis tai galėjo daryti 8-ojo dešimtmečio kontekste“, – sakė J. Milius. Anot atlikėjo, roko operoje atvaizduojami įvykiai žiūrovui pateikiami kaip Vytauto Kaladės prisiminimai, tad jam teko ypatinga užduotis – tapti ir istorijos pasakotoju, ir jos dalyviu.

Kudla – Gytis Murauskas, VDU Muzikos akademijos 2M Magistras (prof. S. Martinaitytės kl.)

Kaladė – Jeronimas Milius

Roko opera „1972“ yra meno kūrinys, kurio nereikėtų vertinti kaip dokumentikos. Vis tik libreto bendraautorė G. Simonaitytė sako, jog šis kūrinys yra labai stiprus priminimas apie laisvą Lietuvą ir mūsų istoriją. „Tokių priminimų labai reikia, nes kartais sudėtingas situacijas ir žmones pamirštame labai lengvai – priprantame prie geresnio gyvenimo, neįvertiname, kokiu keliu jis buvo pasiektas“, – sako ji. Tad roko opera „1972“ ne tik atkurs Lietuvai svarbius įvykius, tapusius reikšmingu įkvėpimu kovoje už laisvę, bet ir primins, jog net ir mažiausias politiškas žmogaus veiksmas gali atnešti svarbų pokytį.

Pagrindinius vaidmenis kūrė ir VDU Muzikos akademijos studentai, dėstytojai ir alumnai.

Mokytoja Rūta Zaikauskaitė – VDU alumnė (prof. S. Martinaitytės kl.)

Žydas Traubas – VDU Muzikos akademijos docentas Giedrius Prunskus, Romas Kalanta – Mantas Jankavičius.

Zosė-Sofija – VDU Muzikos akademijos alumnė Gabrielė Bielskytė (doc. B. Sodaitytės kl.)

Mokytoja – Kristina Siurbytė, VDU Muzikos akademijos alumnė (prof. S. Martinaitytės kl.)

Šeimininkas – VDU Muzikos akademijos lektorius Gediminas Maciulevičius

Lina – VDU Muzikos akademijos alumnė Marija Arutiunova (doc. B. Sodaitytės kl.)

Kaladė – Jeronimas Milius, Laisvė – VDU Muzikos akademijos prof. S. Martinaitytės asistentė

Kudla – Vygandas Bemovas, VDU Muzikos akademijos studentas (doc. B. Sodaitytės kl.)

Kudla – VDU Muzikos akademijos docentas Egidijus Bavikinas, radistas – VDU Muzikos akademijos 2M studentas Martynas Stankevičius (doc. D. Vėbros kl.); Karmela – VDU Muzikos akademijos alumnė – Iveta Kalkauskaitė (doc. B. Sodaitytės kl.)

Lina – VDU Muzikos akademijos alumnė Akvilė Gerbenčiūtė (doc. S. Garbatavičiūtės kl.)

Kviečiame į koncertą „Kultūriniai tiltai – Lietuva-Italija”

Prof. Roberto Todini (Itlaija) meistriškumo kursai saksofonistams

Kviečiame į magistrantūros baigiamąjį egzaminą Atlikimo meno (miuziklo) studijų programa

Gegužės 9 – 13 dienomis vyko trimito meistriškumo kursai, kuriuos vedė Antonio Caretta, Jorge Javier Giner Gutiérrez ir Nerijus Jakštonis

Gegužės 9 – 13 dienomis vyko trimito meistriškumo kursai, kuriuos vedė Antonio Caretta, Jorge Javier Giner Gutiérrez ir Nerijus Jakštonis. Projektą vainikavo 25 trimitininkų koncertas. Tai pirmas trimitininkų Erasmus BIP projektas Europoje. Dėkojame už organizaciją:

Conservatorio Umberto Giordamo (Foggia) administracijai;

Conservatorio superior Andrés de Vandelvira (Jaén) administracijai;

Vytauto Didžiojo Universiteto Muzikos akademijos administracijai;

Ir šio nuostabaus projekto dalyviams.

https://youtu.be/33d2blk74Rs

Lietuvos universiteto šimtmetis su „Išdykėle Marietta“

2022-05-13 Aušra Strazdaitė-Ziberkienė, muzikologė

Muzikos akademijos studentų energija, įsitraukimas į vaidmenis kompensavo teatro pastatymui įprastos, pasakojimo foną kuriančios scenografijos stygių..Laimučio Brundzos nuotr..

Tikriausiai niekas nesiginčys, kad Lietuvos valstybingumo ir aukštojo mokslo raida ypač susijusi su operos menu.

1906 m. Vilniuje buvo pastatyta pirmoji lietuviška opera – Miko Petrausko „Birutė“, 1920 m. Kaune – Lietuvos valstybės operos tradiciją pradėjusi Giuseppe’s Verdi „Traviata“. Jas abi sujungė Kipras Petrauskas, pirmoje operoje atlikęs nedidelę Birutės brolio partiją, antroje – pagrindinę tenoro, Alfredo, partiją. Sėkmingas pasirodymas pirmoje operoje jam padėjo išvykti studijuoti į Imperijos sostinės Sankt Peterburgo konservatoriją, toliau – pasirodymai studentiškuose spektakliuose, debiutas Maskvoje ir darbas Peterburgo Marijos teatre, o Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais – karjeros viršūnė ir gastrolės Europoje ir Pietų Amerikoje. Kuo tai susiję su tarptautiniu projektu – Lietuvos universiteto 100-mečiui skirta Victoro Herberto opera „Išdykėlė Marietta“? Pirmiausia tuo, kad, norint pasiekti aukštumų, reikia nuo ko nors pradėti, arba tuo, kad ir K.Petrauskas kažkada buvo studentas.

Legendinė operetė „Išdykėlė Marietta“ („Naughty Marietta“) – JAV kompozitoriaus, violončelininko ir dirigento Victoro Herberto (1859–1924) viena iš 43 operečių, pirmą kartą pastatyta 1910 m. JAV ir sėkmingai vaidinta Brodvėjaus ir Niujorko teatre, vertinta kaip didžiausias V.Herberto pasiekimas. Buvo leidžiamos operetės muzikos gaidos ir plokštelės, 1935 m. ir 1955 m. sukurti muzikiniai filmai. „Išdykėlė Marietta“ – operetė apie stipraus charakterio moterį, ir tai nenuostabu, nes jos libreto autorė – JAV dramaturgė, dainų tekstų ir libretų autorė Rida Johnson Young (1875–1926), ir, reikia pripažinti, moters protas, žodis, pasirinkimas nuolatos pabrėžiamas veiksmo posūkiuose.

Operetės siužetas nesenstantis – meilė nugali viską, tačiau dėl to reikia kovoti, o ne daryti tai, ko tikisi kiti. Kartu joje yra visko, ko reikia: arijų, duetų, ansamblių, žygiavimų ir šokių, persirengimų, ginklų, marionečių ir makaronų. Spektaklio pradžioje pasijutau taip, tarsi būtų Karibų piratų laikai, nes iš revoliucijos apimtos Prancūzijos su kraičio skrynelėmis plaukė nuotakos, su pinigais negalinčios išsiskirti net pirato akivaizdoje – nes kaipgi jos paskui ištekės? Tuomet – kareiviai, Naujasis Orleanas, gubernatorius, čigonė, laisvalaikiu pirataujantis gubernatoriaus sūnus, marionečių teatrą turintys italai, savęs ir meilės paieškos – viskas dera tarpusavyje.

Mariettos vaidmuo atskleidžiamas nuo pat operetės pradžių – užpuolus piratams, ji nepraranda drąsos ir šalto proto, atvykusi į Naująjį Orleaną kovoja už save ir, regis, įspeista į kampą, sugeba sutvarkyti ne tik savo, bet ir kitų gyvenimus. Tačiau nenustodama galvoti Marietta kartu ieško to, kuris sugebės pabaigti jos sapnų melodiją, nes tik su juo bus laiminga. Žiūrėjau į juos ir tarsi mačiau jaunus kiprus petrauskus, adeles galaunienes, antanus kučingius, atsakingai ir su didžiuliu pasimėgavimu darančius viską, ko ėmėsi.

Plėtojantis operetės veiksmui herojai keičiasi, įgyja išminties – pradžioje aštraus liežuvio moters bijantis Kapitonas Dickas ir net neplanuojanti įsimylėti Marietta naiviai pasižada būti tik draugais, čigonę mylintis ir dovanomis ją apipilantis gubernatoriaus sūnus ir piratas Etienas nesiryžta apie tai pasakyti tėvui, seržantas Simonas ieško gyvenimo prasmės, o pabaigoje visi randa savo vietą po saule. Ir tik Mamma Lucia beveik visada yra patenkinta gyvenimu – juk ji gamina tokį puikų makaronų padažą!

Smagiai suskamba ir operetės sukūrimo laikotarpio (o dar ir šių laikų?) momentas: jeigu kas nors – visada galima pabėgti (be abejo, su pinigais) į Pietų Ameriką ir ten gyventi ant jūros kranto.

Kūrybinis polėkis.

Metas iš istorinių kontekstų grįžti į Kauną, kur Kauno valstybinėje filharmonijoje gegužės 8-ąją šią operetę parodė VDU Muzikos akademijos studentai.

Profesionalai – režisierius iš Didžiosios Britanijos Michaelas Woodwoodas, muzikos vadovė prof. Sabina Martinaitytė, projekto vadovė prof. Audronė Eitmanavičiūtė, koncertmeisterė Kotryna Kaklauskaitė. Dailininkų, kostiumų dizainerių, kaip ir orkestro ar dirigento, čia nebuvo. Charizmatiškieji profesorių S.Martinaitytės ir A.Eitmanavičiūtės auklėtiniai per tris intensyvaus darbo savaites ne tik sukūrė vaidmenis, bet ir pasirūpino konceptualia (lietuviškai – kuklia) scenografija (šaltinio neminėsiu, nes tai būtų reklama) ir minimaliais garso efektais.

Buvo nepaprastai malonu matyti, kaip būsimosios operos žvaigždės parengė ir jaunatviška energija užpildė sceną, spėdami persikūnyti į įvairius vaidmenis, pakeisti scenografiją, po spektaklio atskubėti apkabinti profesorių (nenuostabu, juk dauguma jų – studentai) ir kruopščiai sutvarkyti rekvizitą. Žiūrėjau į juos ir  tarsi mačiau jaunus kiprus petrauskus, adeles galaunienes, antanus kučingius, atsakingai ir su didžiuliu pasimėgavimu darančius viską, ko ėmėsi, ir profesorių akių šviesą ir šilumą stebint taip greitai augantį jaunimą.

Išdykėlės, tiksliau, drąsios, valingos, valiūkiškos ir švelnios Mariettos sudėtingą, iššūkių kupiną partiją puikiai atliko Ugnė Matukaitytė.

Itin žavus buvo kilnus ir gudragalvis Kapitonas Dickas – Gytis Murauskas.

Klastingojo Etieno Grandeto, o kartu ir pirato Jeano Lafito vaidmenį puikiai atliko Rokas Jasikas.

Smagiai Seržanto Simono vaidmenį suvaidino Marius Bytautas. Tiesiog daugiaveidė buvo puikioji Vita Džiulna, atlikusi Čigonės Adah vaidmenį, o Emilija Bagdonaitė nuostabiai tiko lengvabūdės Lizettės vaidmeniui.

Puikiai atsiskleidė Paulius Katiliavas, gavęs kažin kur darbus atidėliojančio Gubernatoriaus Grandeto vaidmenį.

Dabar pagyrimai skrenda profesionalams, nes operetėje, kurioje ir kalbama, ir dainuojama, savo vietą rado tiek studijas baigę ir baigiantys studentai, tiek pradedantys. Noriu pagirti nedidelius, tačiau gražius vaidmenis atlikusias aukštuomenės damas Melanie – Violetą Šimoliūnaitę ir Ninette – Vasarę Gritėnaitę-Bytautienę, Rodolfo – Kristupą Baužą, o labiausiai – kerinčiąją Mammą Lucią – Ievą Vaivadaitę.

Ir reikia nepamiršti, kad prireikus visos merginos buvo nuotakomis, o visi vaikinai – kareiviais, o visi kartu – baliaus svečiais.

Neįkainojama patirtis

„Išdykėlė Marietta“ – jau antras VDU Muzikos akademijos ir režisieriaus M.Woodwoodo projektas. Pirmasis – Wolfgango Amadeus Mozarto „Figaro vedybos“ – dalyvavo keturiuose tarptautiniuose muzikos festivaliuose Lietuvoje ir buvo parodytas Londono Kenetho More’o teatre.

Tokių vadinamųjų kišeninių spektaklių pradžia buvo prof. A.Eitmanavičiūtės režisuota Franzo Leharo operetė „Linksmoji našlė“, įvairiuose Lietuvos miestuose parodyta beveik 20 kartų. Dar vienas projektas – Miko Petrausko opera „Eglė žalčių karalienė“, kurios spektaklius nutraukė pandemija. Tokie pastatymai yra puiki patirtis jaunimui, kurie ne tik dainuoja, bet ir kuria vaidmenis, patys ieško dekoracijų, jas gamina. Svarbu pastebėti, kad šiuose spektakliuose dalyvauja ne tik vis dar studijuojantys studentai, bet ir VDU Muzikos akademijos absolventai. Taip operoje „Figaro vedybos“ grafo Almavivos vaidmenį atliko Andrius Apšega ir Rytis Janilionis. „Išdykėlėje Mariettoje“ Kapitono Dicko vaidmenį atlieka ne tik Gytis Murauskas, bet ir Jurgis Jarašius.

Reikia pripažinti, kad tokie pastatymai yra puiki patirtis jaunimui, kurie ne tik dainuoja, tačiau ir kuria vaidmenis, patys ieško dekoracijų, jas gamina, kolektyviai aptaria aprangos klausimus ir kitas detales. Kaip tikrame teatre stato spektaklį ir susipažįsta su visomis šios srities smulkmenomis – kaip kažkada jaunasis K.Petrauskas.

Ar galėtų būti geriau? Galėtų būti puošnių ir turtingų dekoracijų, konceptualių, daugiareikšmių kostiumų, džiuginančių akis ir grasinančių paskandinti smagų operetės turinį. Tačiau aš kuo puikiausiai mačiau audringą jūrą, kraičio skryneles, kaukių balių Naujojo Orleano gubernatoriaus rūmuose, beveik užuodžiau Mammos Liucijos makaronų padažo kvapą ir net patikėjau ginkluotu nedorėliu Etjenu. Tam juk ir yra teatras!

Man nuostabiai tiko fortepijono skambėjimas, o ypač tai, kad kai nusilenkė solistai, koncertmeisterė K.Kaklauskaitė buvo pagarbiai palydėta į scenos centrą nusilenkti – kaip teatre palydimas dirigentas. Ir, beje, būtent dirigentas ir (bent jau) nedidelis orkestras / ansamblis / kvartetas čia būtų puikiai tikęs. Galbūt net ne sėdintis oriai šone, o plaukiantis audringa jūra su būsimomis nuotakomis iš Prancūzijos arba su piratais, žygiuojantis su narsiais kareiviais, akompanuojantis marionečių spektakliui ir tik tada oriai grojantis gubernatoriaus rūmuose. Juk Muzikos akademijoje tikriausiai atsirastų jaunų dirigentų, aranžuotojų ir muzikantų? O universitete – būsimų ar svajojančių jais tapti spektaklių režisierių, šviesos režisierių, dailininkų, scenografų, kostiumų dizainerių? Tačiau net ir be viso to aš su malonumu dar kartą mielai pasižiūrėsiu „Išdykėlę Mariettą“. Kviečiu ir jus. Išduosiu paslaptį: šis visomis prasmėmis greitai augantis ir tobulėjantis jaunimas nuolat koncertuoja Kauno miesto muziejaus Miko ir Kipro Petrauskų namuose, tad būtinai sekite muziejaus reklamą.

Skaityti daugiau: https://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/lietuvos-universiteto-simtmetis-su-isdykele-marietta-1077872

Kviečiame paklausyti VDU muzikos akademijos džiazo katedros ansamblių egzamino – koncerto

Kviečiame į vienas į kitą kreipimosi kultūros konferenciją

Kviečiame pasiklausyti gražaus koncerto – egzamino, kuriame pasirodys VDU MA džiazo katedros bakalauro ir magistro paskutinio kurso studentai

Kviečiame į doc. Ramutės Kalnėnaitės kamerinio ansamblio klasės studentų ir magistrantų koncertą