• Titulinis
• Visos naujienos

Kviečiame į Bendrojo fortepijono skyriaus studentų koncertą Muzikos akademijoje, gruodžio 6d., 12 val., Konferencijų salėje

Kviečiame į Džiazo katedros studentų koncertą gruodžio 12 d. Muzikos akademijos koncertų salėje

„Tarsi į rankas imtum ką tik gimusį kūdikį…” Kompozitoriaus ir pianisto Tomo Kutavičiaus kūrybos vakaras

G. Puccini operų triptiko „Skraistė. Sesuo Andželika. Džanis Skikis“ premjerose LNOBT dainavo keturi VDU MA alumnai

2024 lapkričio 29-30 d. LNOBT įvyko G. Puccini operų triptiko „Skraistė. Sesuo Andželika. Džanis Skikis“premjera. Lygiai prieš 100 metų lapkričio 29-ąją Briuselio ligoninėje mirė italų kompozitorius Giacomo Puccini. Minint šią datą, daugelyje pasaulio operos scenų skamba G. Puccini sukurta muzika.

Sesuo Andželika – Gabrielė Bukinė (VDU MA lektorė ir alumnė, prof. S. Martinaitytės kl.),

Pasaulinė šio triptiko premjera įvyko 1918 m. gruodį Niujorko „Metropolitan“ teatre.
1933 m. G. Puccini operų triptikas buvo pastatytas Valstybės teatre Kaune. Pastatymą režisavo Petras Oleka, dirigavo Juozas Tallat-Kelpša.
Dabartinį pastatymą sukūrė iš Niujorko pakviesti režisierius Michaelis Capasso ir scenografas Johnas Farrellas, kostiumų dailininkė Jurgita Jankutė ir šviesų dailininkas Levas Kleinas. Premjeros muzikos vadovas – LNOBT vyriausiasis dirigentas Ričardas Šumila, dirigentas – Martynas Staškus, teatro choro meno vadovas – Česlovas Radžiūnas.

Sesuo Andželika – Gabrielė Bukinė, Sesuo Dženovefa – Monika Pleškytė (VDU MA alumnė, prof. S. Martinaitytės kl.)

Operos trys, tad ir solistų būrys premjeroje yra gausus. Pirmoje premjeroje pagrindinius vaidmenis atliko dainininkai iš JAV Kelly Glyptis, Lisa Chavez, Gregory Turay, ukrainietis Andrei Bondarenko, italas Oreste Cosimo, lietuvių solistai Gabrielė Bukinė, Joana Gedmintaitė, Monika Pleškytė, Evelina Volodkovič, Mindaugas Jankauskas, Raimundas Juzuitis, Rafailas Karpis, Liudas Norvaišas ir kt.
Antrasis premjeros vakaras ir žiūrovai vėl buvo įtraukti į tris skirtingas istorijas, kurias į triptiką sujungė kompozitorius Giacomo Puccini. „Skraistė. Sesuo Andželika. Džanis Skikis“ tęsia savo premjerinį žygį.
Spektaklius dirigavo Ričardas Šumila.
Antroje premjeroje dainavo: Liudas Mikalauskas, Yuriy Yurchuk, Sandra Janušaitė, Alexander Schulz, Viktorija Miškūnaitė, Jovita Vaškevičiūtė Rafailas Karpis, Mindaugas Tomas Miškinis, Evelina Volodkovič, Edmundas Seilius, Mindaugas Jankauskas, Ugnė Matukaitytė, , Evelina Volodkovič, Skirmantė Vaičiūtė, Aurelija Stasiulytė, Joana Gedmintaitė, Regina Šilinskaitė, Austėja Zinkevičiūtė, Oreste Cosimo, Arūnas Malikėnas, Egidijus Dauskurdis ir kt.

Įsimylėjėlė – Ugnė Matukaitytė (VDU MA alumnė, prof. S. Martinaitytės kl.)
Džanis Skikis – Liudas Mikalauskas (VDU MA alumnas, prof. S. Martinaitytės kl.)

Premjeriniuose spektakliuose dainavo net keturi VDU Muzikos akademijos alumnai: Gabrielė Bukinė, Monika Pleškytė, Ugnė Matukaitytė ir Liudas Mikalauskas.

Martyno Aleksos nuotraukos

Mykolas Mikšys tarptautiniame vokalinės chorinės muzikos festivalyje Open To The World 2024

Tarptautinis festivalis Open To The World – tai unikalus tradiciniu tapęs vokalinės-chorinės muzikos projektas Lietuvoje. Jo tikslas – pristatyti modernų turinį, geriausius pasaulio chorus, vokalinius ansamblius ir kompozitorius, skatinti kultūros ir chorinės muzikos inovacijas ir bendradarbiavimą tarp Lietuvos ir kitų šalių muzikos kūrėjų, puoselėti vakarietišką kultūrą, kurti, muzikuoti ir tobulėti kartu.

2018 m. startavęs Open To The World, šiais metais pristatė penkis koncertus, kuriuose dalyvavo daugiau kaip 200 dainininkų ir muzikantų: kompozitorius ir dirigentas, dviejų „Grammy“ laureatas Christopher Tin (JAV), vokalinis ansamblis „Duodeco“, (Lietuva), Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, choras „A Scalpella“ (Švedija), solistai Jamal Moore (JAV) ir Tomas Pavilionis (Lietuva), vienas garsiausių pasaulyje vokalinis ansamblis „The Real Group“ (Švedija), barbershop vokalinis ansamblis „Lemon Squeezy“ (Švedija), vokalistas ir gitaristas Marių Beck (Norvegija), geriausias Lietuvoje berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“ ir kiti.

2024 metų lapkričio 30 dieną Kotrynos bažnyčioje Vilniuje berniukų ir jaunuolių choras Dagilėlis (meno vadovas Remigijus Adomaitis) surengė jautrų kalėdinį koncertą. Programoje skambėjo renesanso miniatiūros ir šiuolaikinės chorinės muzikos hitai. Klausytojai išgirdo pamėgtus Mateo Flecha „Riu, Riu, Chiu“ (solistas Mykolas Mikšys), James Pierpont „Jingle Bells“ ir kiti kompozitorių Adolphe Adam „Cantique de Noel“ (solistas Mykolas Mikšys), Karl Jenkins, Morten Lauridsen, John Rutter kūriniai ir populiariosios muzikos aranžuotės.

Kalėdinio koncerto programą praturtins ilgamečiai choro scenos draugai: solistai Viktorija Miškūnaitė, Mykolas Mikšys, obojininkas Robertas Beinaris. Greta jų solines partijas atliko ir jaunieji Dagilėlio solistai.

Solistas tarptautinių konkursų laureatas Mykolas Mikšys (VDU Muzikos akademijos 1B studentas, prof. S. Martinaitytės kl.)

VDU Muzikos akademijos užsienyje dirbančių alumnų Manto Gacevičiaus, Irinos Krasnenko ir Marios Laptevos veikla

Ne vienas VDU Muzikos akademijos tęsia sėkmingą profesinę karjerą. Štai keleto iš jų istorijos.

Dainininkė Maria Lapteva po studijų VDU MA (prof. S.Martinaitytės ir prof. A. Eitmanavičiūtės kl. ) išvyko į Austriją. Šiuo metu ji dirba Vienos LEO teatre. 2024 11 27 ji dainavo G. Puccini operos „Turandot“ premjeroje.

„Auch das Theater LEO kann es nicht lassen, Puccini die Ehre zu erweisen! Noch heute, den 27. November, und 4. Dezember Stefan Fleischhacker, Annette Fischer, Paul Müller, Maria Lapteva, Max Sahliger, Kaori Asahara“

VDU Muzikos akademijos alumnė Irina Krasnenko (prof. S.Martinaitytės ir prof. A. Eitmanavičiūtės kl.) sėkmingai dirba Nyderlanduose. Šiuo metu ji gastroliuoja su G. Verdi opera „Traviata“, kur atlieka Floros vaidmenį.

 

O VDU alumnas Mantas Gacevičius (prof. S.Martinaitytės ir prof. A. Eitmanavičiūtės kl.) dainuoja Zalcburge. 2024 lapkričio 22 jis dainavo Adventiniame koncerte „Stille Nacht“

Koncerte dalyvavo Zalcburgo Festspiel ir Zalcburgo teatro vaikų choras. Solistai Julina Kreling (sopranas), Mantas Gacevičius (baritonas) ir žymus Austrijos kontratenoras Alois Mühlbacher.

Dar kartą apie“ Bohemą“. Trečioji premjera

2024 lapkričio 28 d. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre įcyko trečioji G. Puccini operos „Bohema“ premjera. Apie šį spektaklį jau yra daug parašyta. Tai tikrai įvykis ne tik Kaune, bet ir Lietuvos muzikiniame gyvenime.     Trečiajai premjerai vadovavo dirigentas Julius Geniušas. Pagrindinius vaidmenis ir vėl atliko VDU Muzikos akademijos dėstytojai ir alumnai.

Mimi – VDU MA lektorė Raminta Vaicekauskaitė, Rudolfas – VDU MA docentas Egidijus Bavikinas (VDU MA alumnas, prof. S. Martinaitytės kl.)

Mimi – Raminta Vaicekauskaitė, Marcello – Andrius Apšega (VDU MA alumnas, prof. S. Martinaitytės kl.)

Mimi, Rudolfas, Marčelas, Colinas Joris Rubinovas (VDU MA prof. V. Prudnikovo kl. 2M studentas), Miuzetė – Viktorija Zeilikovičiūtė (VDU MA alumnė, doc. B. Sodaitytės kl.)

Nuotraukos Martyno Aleksos

 

Antroje Bohemos premjeroje skambėjo ir VDU MA alumnų ir dėstytojų balsai

2024 lapkričio 24 Kauno valstybiniame muzikiniame teatre vėl viešpatavo G. Puccini opera „Bohema“. „Į „Bohemą“ sudėjau savo sielą, labai ją pamilau, pamilau operos personažus labiau nei galiu apsakyti“ – po premjeros rašė kompozitorius G. Puccini. Publika taip pat neliko abejinga: po spektaklių žiūrovai šėlo ir nepaleisdavo atlikėjų iki vidurnakčio – juos giliai jaudino jautri ir tragiška Rudolfo ir Mimi meilės istorija. Opera „Bohema“ su furoru buvo sutikta Europos teatruose, triumfavo Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Afrikoje, Turkijoje. Ir šiandien ji – vienas dažniausiai statomų operinės literatūros šedevrų.

Vyko antroji premjera. Kaip ir pirmoje premjeroje, taip lapkričio 24 d. spektaklyje dainavo nemaža dalis VDU Muzikos akademijos alumnų ir dėstytojų.

Muzikinis vadovas ir dirigentas GINTARAS RINKEVIČIUS, Režisierė ir choreografė ANŽELIKA CHOLINA, Scenografas MARIJUS JACOVSKIS, Kostiumų ir grimo dailininkė OLGA FILATOVA-KONTRIMIENĖ, Dirigentas JULIUS GENIUŠAS, Chormeisterė RASA VAIKTEVIČIŪTĖ

Solistai:

MIMI Gabrielė Bukinė (VDU MA lektorė, alumnė, prof. S. Martinaitytės kl.), Ieva Barbora Juozapaitytė, Raminta Vaicekauskaitė (VDU MA lektorė)

MIUZETĖ Marija Arutiunova (VDU MA alumnė, doc. B. Sodaitytės kl.), Ingrida Kažemėkaitė (VDU MA alumnė, doc. S. Garbatavičiūtės kl.), Viktorija Zeilikovičiūtė (VDU MA alumnė, doc. B. Sodaitytės kl.)

RUDOLFAS Egidijus Bavikinas (VDU MA docentas, alumnas, prof. S. Martinaitytės kl.), Karolis Kašiuba, Tomas Pavilionis

MARČELAS Andrius Apšega (VDU MA alumnas, prof. S. Martinaitytės kl.), Laimonas Pautienius

ŠONARAS Raimondas Baranauskas, Ramūnas Urbietis

KOLINAS Žygimantas Galinis, Joris Rubinovas (VDU MA prof. V. Prudnikovo 2M studentas)

BENUA Žygimantas Galinis, Tomas Ladiga (VDU MA profesorius)

ALČINDORAS Giedrius Prunskus (VDU MA docentas), Joris Rubinovas

PARPINJOLIS Rokas Laureckis, Povilas Padleckis

Studentai, samdinės, miestiečiai, krautuvininkai, gatvės prekeiviai, kareiviai, padavėjai, vaikai – choro ir baleto artistai, Kauno berniukų chorinio dainavimo mokyklos „Varpelis“ mokiniai.

Tiesa apsimetinėjimo mene: „Bohema“, Rima Jūraitė. Rencenzija

RECENZIJOS

RIMA JŪRAITĖ 2024-11-26 menufaktura.lt

Scena iš Giacomo Puccini operos „Bohema“; Mimi – Gabrielė Bukinė, Rudolfas – Tomas Pavilionis, režisierė ir choreografė Anželika Cholina, muzikos vadovas ir dirigentas Gintaras Rinkevičius (Kauno valstybinis muzikinis teatras, 2024). Martyno Aleksos nuotrauka

Kauno valstybinio muzikinio teatro repertuare pastaraisiais dešimtmečiais opera nebuvo prioritetinis žanras. Nors teatro inicijuotų ar koprodukcinių premjerų būta, bet operos spektakliai čia ne tik statyti, tačiau ir rodyti labai sporadiškai. Publika buvo nuosekliai linksminama pirma operečių, paskui miuziklų dvasia. Net ir po „Aidos“ ar „Karmen“ vardais šio teatro repertuare ilgą laiką rodytos ne chrestomatinės operos, o jų siužetus kartojantys miuziklai. Ar situacija ėmė po truputį keistis, ar tiesiog atsirado pretekstų dažniau į sceną atvesti operą – pavyzdžiui, minint Lietuvos profesionaliosios operos šimtmetį „Traviata“ arba kompozitorių jubiliejus – pamatysime vėliau, tačiau visi keliai ir motyvai valstybinio muzikinio teatro scenoje nepamiršti jo esmės – misijos savo repertuaru ne tik maitinti, bet ir auginti publiką, bei grįžti prie šio teatro (buvusio Valstybės teatro) istorinių ištakų – yra verti pagarbos. Tai, kad Kaune gali ir turi skambėti opera, kad žiūrovams ji reikalinga atskleidžia ne tik lapkričio 23-iąją įvykusi Giacomo Puccini operos „Bohema“ premjera, o veikiau faktas, kad į kitus aštuonis lapkričio-vasario rodymus bilietai iššluoti, ir tik šiek tiek vietų dar likę balandį.

Scena iš Giacomo Puccini operos „Bohema“, režisierė ir choreografė Anželika Cholina, muzikos vadovas ir dirigentas Gintaras Rinkevičius (Kauno valstybinis muzikinis teatras, 2024). Martyno Aleksos nuotrauka

Šimtosioms Puccini mirties metinėms paminėti skirtos operos „Bohema“ režisierė ir choreografė Anželika Cholina, scenografas Marijus Jacovskis – abu jie šiuokart vienodai svarbūs, nes daugiausia standartiniais, kompozitoriaus remarkas atvaizduojančiais paveikslėliais visame pasaulyje statoma opera Kauno scenoje taip pat tvirtai važiuoja realizmo bėgiais, – betgi „Bohemos“, kaip vieno ryškiausių veristinės operos pavyzdžių, pamatinis principas ir yra preciziškai liudyti tikrumą, tikro gyvenimo tiesą. M. Jacovskio scenovaizdžio ir Olgos Filatovos Kontrimienės kostiumų monochromija, ypač operos pradžią ir pabaigą sujungiančiose scenose, vaizduojančiose skurdžią Paryžiaus Lotynų kvartalo mansardoje įsikūrusių bohemiečių buitį, kuria kinematografiškumo, nespalvoto kino įspūdį. O šviesų dailininko Audriaus Jankausko iš pradžių taupus ir šaltas, bet palaipsniui, ypač finale – kuriame emocijos įkaista, tik Mimi mirtis sustingdo visoje operoje bandomos sugauti meilės viltį – sceną užlieja minkšta, tarsi ore tvyranti sanginos šiluma, kurianti poetišką ne tik mylimojo Rudolfo jausmų amžinybės iliuziją. Regis, visos kitos spalvos buvo paliktos skleistis per muziką, kuria muzikos vadovas ir dirigentas Gintaras Rinkevičius prakalbino orkestrą tikra verizmo dvasia ir įkvėpė naujomis garso kokybėmis. Tik ekscentriškosios Miuzetės suknia, simbolinė Mimi skrybėlaitė ir vaikų džiaugsmanešys, gatvės prekeivis Parpinjolis tapo regimais ryškiaspalviais šio spektaklio inkliuzais.

Scena iš Giacomo Puccini operos „Bohema“; Kolinas – Žygimantas Galinis, Rudolfas – Tomas Pavilionis, Šonaras – Ramūnas Urbietis, Marčelas – Laimonas Pautienius; režisierė ir choreografė Anželika Cholina, muzikos vadovas ir dirigentas Gintaras Rinkevičius (Kauno valstybinis muzikinis teatras, 2024). Martyno Aleksos nuotrauka

Kaunietiškoji „Bohema“, kaip jau galite numanyti, ne tik muzikiniu atlikimu, bet ir sceniniu yra visiškai tradicinis, tvarkingai mizanscenuotas spektaklis, skirtas vokalistams ir jausmų dramai skleistis: Anželikos Cholinos raktažodis šiame spektaklyje neabejotinai yra įtaigiai (ne)sumeluotas jausmas. Kad ir kaip paradoksaliai tai skamba kalbant apie teatrą – melavimo ir apsimetinėjimo meną.

Kiek netikėta tai, kad premjerą anonsuojančiame pranešime spaudai, pateikdamas visą spektaklio kūrėjų sąrašą, teatras įvardijo tik dviejų vaidmenų – vadinamosios „pirmosios poros“ – Mimi ir Rudolfo rolių atlikėjus, o kitus pristatė „taip pat dainuoja…“. Tačiau būtent pirmąjį premjeros vakarą, lapkričio 23 d., atskiro paminėjimo yra verti visi šeši pagrindinių vaidmenų kūrėjai, o už visapusišką sukauptumą kuriant masuotės vaidmenis, reikalaujančius sklandaus ansambliškumo – teatro choro artistai ir Kauno berniukų chorinio dainavimo mokyklos „Varpelis“ mokiniai.

Scena iš Giacomo Puccini operos „Bohema“, režisierė ir choreografė Anželika Cholina, muzikos vadovas ir dirigentas Gintaras Rinkevičius (Kauno valstybinis muzikinis teatras, 2024). Martyno Aleksos nuotrauka

Pirmosios premjeros Mimi sukūrė Gabrielė Bukinė, Rudolfą – Tomas Pavilionis, – skirtingų patirčių solistai, tačiau scenoje jie buvo gražus, tarpusavy derantis duetas. G. Bukinei, regis, šis vakaras reiškė ir vaidmens debiutą. Vos prieš trejus metus VDU Muzikos akademijoje baigusi vokalo studijas, prof. Sabinos Martinaitytės mokinė į visas Lietuvos operos scenas įsiveržė staiga ir visai nemokiniškai – pamažu jaukintis scenos mažais vaidmenimis neprireikė. Šiandien G. Bukinė Lietuvos operoje išsiskiria ne tik vokalo minkštumu ir takumu, stebinančia branda, bet ir prigimtine jautrumo dovana – tiek balsine, tiek tikslia kūno kalbos pajauta. Tikrumas, tiesa – tai joje glūdinti pučinistinė duotybė, kurios net ir norėdamas turbūt neišmoktum. Bukinės Mimi – kupina spalvų, nuskaidrinanti jųdviejų su Rudolfu duetus – kviečianti ir jautriai atliepianti dialogus.

Scena iš Giacomo Puccini operos „Bohema“; Mimi – Gabrielė Bukinė, Rudolfas – Tomas Pavilionis, režisierė ir choreografė Anželika Cholina, muzikos vadovas ir dirigentas Gintaras Rinkevičius (Kauno valstybinis muzikinis teatras, 2024). Martyno Aleksos nuotrauka

Poetą Rudolfą sukūręs Tomas Pavilionis, galima sakyti, yra „Bohemos“ senbuvis, šią partiją dainuojantis jau kone dešimtmetį; beveik tiek metų prabėgo nuo jo vaidmens Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro premjeroje. Rodos, Pavilioniui ne tik palanki mažesnė Kauno scena ir salė, geresnė jos akustika, bet per tuos metus ir jo lyrinis tenoras labai sutvirtėjo, vietomis įgijo dramatinių atspalvių. Vaidyboje Pavilionis – kartu susitelkęs ir emocingas, aiškiai ir skirtingai partneriauja – jautrus, pažeidžiamas, bet ir aistringas būdamas su Mimi, žaismingas ir nerūpestingas vyriškoje kompanijoje.

Tradiciškai, kaip Mimi priešingybė, spektaklyje rodoma ir Miuzetė – pirmąjį premjeros vakarą šį vaidmenį kūrė Marija Arutiunova, taip pat VDU absolventė, Kauno publikai geriausiai pažįstama iš miuziklų. Manieringa ir pamaiviška, užgaidi ir provokuojanti, savimi nepaprastai pasitikinti, – Puccini kurdamas Miuzetės valsą nepaliko vietos kuklumui, –  įžūlią ir savo vertę gerai žinančią, o išoriškai Mis Perfekt įvaizdžiu prikaustančią femme fatale sukūrusi Arutiunova, akivaizdu, kad nepaliko abejingų ne tik sceniniame „anų laikų Paryžiuje“, bet ir įtikino šių dienų stebinčiuosius salėje.

Scena iš Giacomo Puccini operos „Bohema“; Miuzetė (dešinėje) – Marija Arutiunova; režisierė ir choreografė Anželika Cholina, muzikos vadovas ir dirigentas Gintaras Rinkevičius (Kauno valstybinis muzikinis teatras, 2024). Martyno Aleksos nuotrauka

Miuzetės žavesio auka ir, deja, tik epizodiniu jos mylimuoju, dailininku Marčelu tą vakarą buvo baritonas Laimonas Pautienius – kaip visada patikimas scenos profesionalas; kad ir kokį vaidmenį kurtų, kaskart užtikrintas tiek vokalinėje linijoje, tiek ir subtilioje, muzikos suponuotoje vaidyboje. Bohemiečių bičiulių ketveriukę individualizuotais, skoningai sukurtais mažesniais vaidmenimis papildė Ramūno Urbiečio muzikantas Šonaras ir Žygimanto Galinio filosofas Kolinas.

Anželika Cholina, į operos režisūrą įžengusi iš savo kaip choreografės kūrybinės biografijos platumų, neseka muzikinių teatrų scenose gana populiaria choreografinės operos tradicija. Jos „Bohemos“ sceniniame veiksme veikiau regimas ne šokis, o choreografizuotas judesys, kuris taip pat nėra šio spektaklio dominantė – tik kur ne kur išnyra sinchronizuotas atlikėjų lingavimas, vienodi gestai ir pan. Per premjerą atrodė, kad kartais būtent judesio režisūra suteikia spektakliui ne taip reikalingo lengvumo, aktorinio laisvumo ir bent šiokio tokio atotrūkio nuo operą persmelkusio realizmo, o kaip tik kuria perteklinio iliustratyvumo, primygtinumo, vadinamojo „dvigubo žymėjimo“ (double-marking) įspūdį, kaip antai Rudolfas, gaivindamas susmukusią Mimi, tekšteli jai į veidą vandenį „panačiui“. Štai čia veiksmas nukreipia žiūrovo dėmesį, nes tampa svarbesnis už trapų jausmą, kurį būtų buvę galima išgirsti ir pajusti tvyrantį tarp operos herojų. Tokių momentų nėra daug ir jie neuždominuoja sceninio pasakojimo; apskritai šioje „Bohemoje“ laikomasi gana nuosaikaus vaidybos būdo, dėl to iš vienos pusės – pakankamai įtikimo, tačiau iš kitos – pernelyg racionalaus ir apskaičiuoto.

Scena iš Giacomo Puccini operos „Bohema“, režisierė ir choreografė Anželika Cholina, muzikos vadovas ir dirigentas Gintaras Rinkevičius (Kauno valstybinis muzikinis teatras, 2024). Martyno Aleksos nuotrauka

Vis dėlto buvo tokia akimirka-išdavikė, kai vienam iš bičiulių ketveriukės antrojo veiksmo scenoje, kavinėje „Momus“ netikėtai išsprūdo iš rankų vyno taurė ir užuot sudužusi, natūraliai įsiterpdama į bohemiško gyvenimo partitūrą, barkštelėjo į grindis savo sausu plastikiniu butaforiškumu, ir kaipmat vėl atsidūrė ant stalo. Galbūt kaip tik to dūžio, nesuplanuoto, iki galo nesurežisuoto bei artistams nesukeliančio pastebimos įtampos, ir pritrūko iki pučiniškos verizmo tiesos.

Norisi pasidžiaugti į Kauno valstybinio muzikinio teatro sceną, viliuosi, ne tik jubiliejine-progine, o apskritai sugrįžtančia opera, kuri čia jau kurį laiką skamba originalo kalba (ir rodoma su lietuviškais subtitrais) – atliepiančia šio amžiaus vertimo technines galimybes ir auginančia požiūrį į save ne kaip į regionui, o visai šaliai galintį būti aktualų teatrą.

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba

https://menufaktura.lt/recenzija/tiesa-apsimetinejimo-mene-1-bohema/

 

„Kūrėjas, sužadinantis empatiją”. Pokalbis su operos soliste Gabriele Bukine, kalbasi Elvina Baužaitė

Interviu su Gabriele Bukine Internetiniame kultūros dienraštyje ir spausdintame kultūros savaitraštyje „7 Meno dienos”

Minint Giacomo Puccini 100-ąsias mirties metines Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) lapkričio 23-iąją įvyks operos „Bohema“ (muzikos vadovas ir dirigentas Gintaras Rinkevičius, režisierė ir choreografė Anželika Cholina) premjera, o lapkričio 29-ąją Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) pristatys vienaveiksmių operų „Skraistė“, „Sesuo Andželika“, „Džanis Skikis“ triptiką (muzikos vadovas ir dirigentas Ričardas Šumila, režisierius Michaelis Capasso). Leisdamiesi Puccini operų siužetų vingiais, beieškant idėjų ir vidinio girdėjimo prasmių, kalbiname KVMT ir LNOBT spektakliuose Mimi ir Sesers Andželikos vaidmenis kuriančią Gabrielę Bukinę.

Gabriele, lapkritis žada jums skambėti Puccini partitūrų garsais. Šiemet jo kūryba neatsitiktinai „kviečiama“ taip intensyviai gyvuoti ir gyventi scenoje. Bet net ir be ypatingų sukakčių Puccini veikalai išsiskiria neblėstančiu populiarumu. Pasidalinkite savuoju Puccini muzikos girdėjimu, jos pajauta.

Visų pirma ši muzika tiesiog užlieja savo grožio tėkme. Joje telpa viskas – Puccini meistriškai įpina pasakojimą, emocijas į melodijos vingius. Dažnai pati muzika padiktuoja, ką ir kaip turi daryti scenoje. Manau, tai ir lemia Puccini operų populiarumą – jos nepaprastai paveikios. Žinoma, iš solistų ši muzika reikalauja nemažai techninių vokalo savybių, patirties, bet ypač ji reikalauja… širdies.

Gabrielė Bukinė – Violeta G. Verdi operoje “Traviata“ LNOBT. Martyno Aleksos nuotr.

Prisiminkite pirmąjį tiek kaip klausytojos, tiek kaip solistės Puccini muzikos patyrimą.

Pirmoji pažintis su Puccini įvyko, žinoma, man esant klausytojai. Prisiminimuose ryškiausiai iškyla, kaip meistriškai ir jautriai jo muziką atlikdavo mano profesorė Sabina Martinaitytė, – po Toskos ar Manon Lesko arijų salėje nelikdavo abejingų. Vėliau pati turėjau progų prisiliesti prie šios muzikos – išmėginti save paskaitose, vėliau ir konkursuose, koncertuose, ir jau tada pajaučiau, kad Puccini dažnai bus mano kelyje. Taip ir yra – retas didesnis koncertas ar perklausa įvyksta be Puccini muzikos. Mano balsas ir širdis tą kiekvieną kartą išgyvena tarsi šventę ar atostogas!

Gabrielė Bukinė – Violeta G. Verdi operoje “Traviata“ LNOBT. Martyno Aleksos nuotr.

Opera „Bohema“ – žinoma ir atpažįstama, ko gero, daugeliui. Net ir ne operomanai yra girdėję žymiąsias jos arijas, duetus. Apibūdinkite, kas „Bohema“ yra jums.

Man ši opera pasakoja ne tik meilės istoriją jaunų menininkų nepritekliaus akivaizdoje. Po visa tuo slypi platus temų spektras, apimantis esminius žmogaus egzistencijos aspektus: laimės trapumą, gyvenimo laikinumą, žmogaus dvasinę stiprybę, pasiaukojimą ir ypač bendrystės bei tapatumo paieškas. Ši istorija, sakyčiau, labai akivaizdžiai primena, kad amžinosios vertybės itin išryškėja ne idealiomis sąlygomis ir aplinkybėmis, o patiriant sunkumų.

Gabrielė Bukinė – Antonia J. Offenbach operoje „Hofmano istorijos“, LNOBT. Martyno Aleksos nuotr.

Papasakokite apie savąją Mimi: kiek ji artima, kiek galbūt priešingai – tolima jūsų asmenybei? Kur ir kaip ieškote jos, kad scenoje išsipildytų personažo gyvasties tiesa, keliaujant siužeto linijos trajektorija?

Kai personažai yra paprasti, žemiški žmonės, į juos įsikūnyti nesudėtinga. Kai personažas toks populiarus ir iki skausmo žinomas kaip Mimi – nelengva atrasti ir suprasti, kokia ji iš tikrųjų. Su režisiere Anželika Cholina nuolat diskutuojame apie Mimi vidinius motyvus, stengiamės nenuslysti paviršiumi ar įsivaizdavimu, kaip elgtųsi bet kuris kitas žmogus arba aš, kaip Gabrielė, vienoje ar kitoje situacijoje. Ne, stengiuosi atrasti tai, kas yra tik Mimi, kaip būtent ji elgtųsi ir kodėl. Tad Mimi – ir artima, ir tolima. Tam tikra prasme tą atstumą tarp Mimi ir savęs pati stengiuosi išlaikyti.

Ko Mimi reikalauja, ką atveria jumyse?

Man Mimi yra puikus pavyzdys, kaip fiziškai silpname žmoguje gali glūdėti nepalaužiama emocinė, vertybinė stiprybė. Ji moko, kad moteriškumas gali būti ir švelnus, ir globėjiškas, ir su pasireiškiančia valia priimti laikinumą. Tai mane itin įkvepia.

LNOBT kviečia į Puccini operų triptiką. Jūs kuriate Sesers Andželikos vaidmenį jos vardu pavadintoje lyrinėje dramoje. Šis Puccini veikalas, ko gero, turėtų būti įvardijamas lyrine tragedija, nes siužete nestokojama tragizmo. Sesuo Andželika – jauna mergina, atiduota į vienuolyną dėl ne santuokoje susilaukto kūdikio. Nors šiais laikais tokios patirtys, tikėtina, jau praeityje, vis dėlto ankstyva motinystė bei nesantuokiniai ryšiai yra ir dabarties problema. Kaip jūs žvelgiate į operoje plėtojamą siužetą, konkrečiai – Seserį Andželiką, ją supančią aplinką?

Manau, „Sesers Andželikos“ siužetas, priešingai nei daugelio kitų Puccini operų siužetų, net peržengia tą žemiškąjį kančios lygmenį, juolab kad ši istorija persmelkta religijos. Mano akimis, tai vėlgi ne tik pasakojimas apie moters padėtį praėjusiais amžiais, bet veikiau stiprių emocijų ir aktualių, reikšmingų temų visuma, perteikiama itin koncentruotai – nuo motiniškos aukos, neteisybės, kaltės iki stiprybės, dvasinės kelionės ir nenutraukiamo ryšio fizinės izoliacijos akivaizdoje.

Sesers Andželikos vaidmuo sudėtingas tiek vaidybiniu, tiek vokaliniu požiūriu. Kas ir kokia ši veikėja jums, savyje ieškant Sesers Andželikos draminės patirties skambėjimo sielos stygomis?

Taip, tai išties sudėtingas vaidmuo. Jau vien jį perteikti per tokį trumpą laiką… Kadangi tai vienaveiksmė opera, įvykiai rutuliojasi labai greitai, emocijos keičia viena kitą akimirksniu. Vaidmens kūrimo procesus apsunkina ir tai, kad dėl nedidelės apimties reikšminga dalis informacijos yra nutylėta, neatskleista, o ji solistui reikalinga, norint plataus psichologinio personažo portreto. Labai padėjo režisieriaus Michaelio Capasso tikslus žinojimas, kaip galėjo nutikti, – aiškiai įsivardijome, kokios Sesers Andželikos vaikelio susilaukimo aplinkybės, kas ja pasinaudojo, kodėl šeima vaiko nenužudė, kodėl jį pasiliko; pasvarstėme, koks galėjo būti Andželikos sūnaus vardas. Kai mintyse turi konkrečius atsakymus, tai labai padeda ir daug ką paaiškina – tetos neapykantą, Andželikos vidinę stiprybę ir ryžtą. Visa tai skatina žvelgti į Seserį Andželiką ne tik kaip į tragišką dramatiškos istorijos figūrą. Ir vis dėlto, nors visas šis pasakojimas tiesiog paženklintas nuodėmės, skausmo, neteisybės ir išpirkimo, supranti, kad dėmesys krypsta į teigiamus aspektus: pasiaukojimą, meilę, nenutraukiamą motinos ir vaiko ryšį, kuris peržengia viską – skausmą, kančią, laiką, sienas, materiją, net mirtį.

Pokalbio pabaigoje – jūsų žodžiai belaukiantiems premjerų, juk Puccini kūrinių pasauliai, rodos, tokie artimi ir dabarties žmonių gyvenimo tikrovei. Kad išsipildytų scenoje ir paliestų kiekvieno sielos stygas.

Gabrielė Bukinė su George Gagnidze, Arsenu Soghomonyanu, Constantine Orbelianu ir Kauno simfoniniu orkestru, 2022.

Kaip jau minėjau, Puccini yra meistras, savo muzika gebantis sužadinti empatiją ir susiliejimą su istorija taip genialiai, kad retas lieka abejingas. Linkiu mums dar labiau džiaugtis akimirka, kai galime prie to liestis, o klausytojams – įsileisti visa tai atvira širdimi!

Straipsnio nuoroda:

https://www.7md.lt/muzika/2024-11-22/Kurejas-suzadinantis-empatija?fbclid=IwY2xjawGwBsBleHRuA2FlbQIxMAABHRcA87ahC1q4T3DltnpQwX_ZmyhHsriDsnmI6ztmwreOdDrDIW6sbL6Bzw_aem_CM4MOLx7_jK3lzzR_j7adw