Gabrielė Kuzmickaitė – nauja operetės primadona

2025 kovo 27 d. Kauno valstybiniame muzikiniam, teatre įvyko F. Lehar operetės „Linksmoji našlė“ premjera. Socialiniuose tinkluose rašė: „Šį vakarą Kauno valstybinio muzikinio teatro scenoje gimė nauja OPERETĖS PRIMADONA“. Visus keturis premjerinius spektaklius Hanos Glavary vaidmenį temperamentingai atliko Gabrielė Kuzmickaitė – Žukauskienė. Jai ir skirti šie socialiniuose tinkluose paskelbti žodžiai.

Spektaklyje dainavo, šoko ir vaidino visa eilė VDU Muzikos akademijos alumnų ir dėstytojų:

Ana Glavari – Marija Arutiunova (doc. B. Sodaitytės kl. alumnė), Gabrielė Kuzmickaitė (VDU Muzikos akademijos lektorė, alumnė – prof. S. Martinaitytės ir prof. A. Eitmanavičiūtės kl.).

Grafas Danila Danilovičius – Andrius Apšega (prof. S. Martinaitytės kl. alumnas)

Kamilis de Rosijonas – Egidijus Bavikinas (VDU Muzikos akademijos docentas, alumnas – prof. S. Martinaitytės kl.)

Valensjena – Iveta Kalkauskaitė (doc. B. Sodaitytės kl. alumnė), Viktorija Zeilikovičiūtė (doc. B. Sodaitytės kl. alumnė),

Baronas Mirkas Cėta – Gediminas Maciulevičius (VDU MA lektorius),

Njegušas – Martynas Beinaris (prof. V. Prudnikovo kl. alumnas),

Bogdanovičius – Giedrius Prunskus (VDU MA docentas)

Silvijana – Akvilė Garbenčiūtė (doc. S. Garbatavičiūtės kl. alumnė),

Vikontas Kaskada – Paulius Kaminskas (VDU MA lektorius, doc. B. Sodaitytės kl. alumnas),

Raulis de San Brijošas – Lukas Katinas (doc. B. Sodaitytės kl. alumnis), Martynas Stankevičius (doc. D. Vėbros kl. alumnis).

Spektaklio statytojai:

Režisierė – Viktorija Streiča

Muzikinis vadovas ir dirigentas – Jonas Janulevičius (VDU MA profesorius)

Kostiumų ir grimo dailininkas – Juozas Statkevičius

Scenografas – Vaidotas Jakutis

Choreografas – Valerij Osadčenko

Dirigento asistentas – Mantas Jančiauskas (VDU MA magistras, prof. J. Janulevičiaus kl.)

Spektaklio režisierė Viktorija Streiča vienu sakiniu įvardija šios puikiai žinomos operetės fabulą: „Jeigu gyvenimas suteikia antrą šansą – jokiu būdu jo nepraleisk!“

Kupina romantikos, satyros ir įspūdingų vaizdinių, ši „Linksmoji našlė“, pateikė šiuolaikišką interpretaciją ir, gerbiant originalaus kūrinio žavesį, papildys ją nūdienos akcentais.

Operetė „Linksmoji našlė“ yra tikra muzikos teatro klasika, kupina žavesio ir aktualumo net po šimtmečio. Jos tematika apie antrą šansą ir nesenstanti meilės bei pareigos drama sugeba išlaikyti žiūrovų dėmesį per kartas. F.Leharo melodijos, kurios tapo pasauliniais šlageriais, kartu su aistringais vengriškais šokiais, sukuria atmosferą, kurios neįmanoma pamiršti. Beje, pirmoji premjera 1905 metais Vienoje tapo operetės triumfo pradžia – jos sceninis gyvenimas tiesiog neįtikėtinai platus.

Pasakojimo centre – turtinga našlė Hana Glavar ir jos sudėtinga, tačiau galiausiai triumfuojanti meilės istorija su grafu Danila. Intrigos, komiškos situacijos, švelni satyra bei įspūdingi vaizdiniai visa tai paverčia nepaprastu scenos reginiu, kuriame tiek klasikinės, tiek šiuolaikinės vertybės dera tobulai.

Operetėje pasakojama apie turtingą našlę Haną Glavar, kuri atvyksta į Paryžių ieškoti atokvėpio ir nuotykių. Jos tėvynainiai nerimauja, nes, našlei ištekėjus už užsieniečio, mažos šalies prasiskolinusi vyriausybė gali netekti svarbiausio finansinio pagrindo. Grafui Danilai patikėta atsakinga užduotis – pelnyti Hanos meilę, ją vesti ir taip išsaugoti milijonus tėvynei. Tačiau ši misija nėra lengva, kadangi Hanos ir Danilos keliai praeityje jau buvo susikirtę. Po virtinės intrigų, komiškų situacijų bei painių herojų kivirčų, triumfuoja meilė, o „tėvynė tampa išgelbėta“.

Gabrielė Bukinė – LNOBT Metų solistė

Tarptautinę teatro dieną Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) išrinkti Metų solistai – operos ir baleto artistai, kurių 2024 m. parengti vaidmenys teatro spektakliuose įvertinti geriausiai, rašoma LNOBT pranešime žiniasklaidai. Abu pagrindinius – operos ir baleto Metų solistų prizus šįmet pelnė artistės moterys.

Metų operos soliste už Antonijos vaidmenį Jacques’o Offenbacho operoje „Hofmano istorijos“ ir Sesers Andželikos vaidmenį Giacomo Puccini operoje „Sesuo Andželika“ išrinkta Gabrielė Bukinė (VDU Muzikos akademijos lektorė, alumnė – prof. Sabinos Martinaitytės kl.)

Gabrielė Bukinė – „Auksinio scenos kryžiaus laureatė“

2025 kovo 28 d. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje įteiktos Profesionalaus teatro meno kūrėjų darbų premijos ir atminimo ženklai – „Auksiniai scenos kryžiai“ ir Boriso Dauguviečio auskaras. Profesionalaus teatro meno kūrėjų darbų premijoms gauti buvo pateikti 93 pasiūlymai, kuriuos vertino Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Profesionaliojo scenos meno darbų vertinimo komisija: teatrologė Elona Bajorinienė, dailėtyrininkė Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė, teatrologė Goda Dapšytė, teatrologė Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė, muzikologė Eglė Gudžinskaitė, choreografė Lina Navardauskienė, režisierius Bernardas Gytis Padegimas, literatūrologė Aušra Martišiūtė-Linartienė ir kompozitorius Mindaugas Urbaitis.

Premijomis siekta įvertinti profesionaliojo scenos meno srities kūrėjų, tyrėjų ir kitų meno srities darbuotojų reikšmingiausius praėjusių metų darbus ir išskirtinius profesinius laimėjimus. Šiemet premijų skaičius prasiplėtė nuo daugelį metų teiktų 17 iki 20. Tuo norėta skirti daugiau dėmesio dramaturgijai, siekiant įvertinti originalius lietuvių autorių kūrinius ir klasikos adaptacijas, mažos formos spektakliams, kurie neretai tampa erdve naujoms meninėms paieškoms, taip pat ir aktoriams, todėl buvo skiriamos dvi premijos už nepagrindinius vaidmenis, atskiriant vyro ir moters vaidmenis (anksčiau buvo bendra kategorija „Nepagrindinis vaidmuo“).

Kategorijoje SOLISTĖ „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanota Gabrielė Bukinė (VDU Muzikos akademijos lektorė, alumnė – prof. S.Martinaitytės kl.). Šį apdovanojimą ji gavo už Mimi vaidmenį operoje „Bohema“ (Kauno valstybinis muzikinis teatras), Sesers Andželikos vaidmenį operoje „Sesuo Andželika“, Antonijos vaidmenį operoje „Hofmano istorijos“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras).

„Mozartiana pagal Alexanderį Paley’ų” – straipsnis žurnale „Muzikos barai”, 2025 Nr.1-2

Tomas BAKUČIONIS

Vieno kompozitoriaus kūrybai skirti rečitaliai ar orkestrų koncertai tampa vis didesne retenybe. Dar retesni yra to paties autoriaus vieno žanro muzikos koncertai ir jų ciklai. Šiandienos klausytojui, užgultam vartotojiškos visuomenės aktualijų „dirbk-pirk-mirk“, ir akademinėse koncertų salėse vis labiau reikia duonos ir žaidimų. Iš Vilniaus ir Lietuvos anų okupacinių laikų filharmoninės istorijos galima prisiminti Tatjanos Nikolajevos skambintas visas 32 L. van Beethoveno sonatas, visus J. S. Bacho klavyrinius koncertus, Sviatoslavo Richterio grotą „Gerai temperuotą klavyrą“, iš naujesnių laikų – prancūzo Roger Muraro atliktus O. Messiaeno ciklus. Galima prisiminti ir lietuvių pianistų indėlį į šio žanro istoriją – Sergejaus Okruško skambintus F. Chopino 24 preliudus, Andriaus Žlabio – J. S. Bacho Prancūziškas siuitas ir partitas. Sąrašą būtų galima tęsti, tačiau jis tikrai nebūtų ilgas.

Moldovoje gimęs, JAV, Prancūzijoje gyvenęs pianistas Alexanderis Paley´us prieš trejus metus persikėlė į Vilnių ir jau tapo kone mėgstamiausiu pianistu Lietuvoje, apie ką byloja ir pilnos koncertų salės, ir publikos ovacijos po jo pasirodymų. Užtenka įdėmiau pažvelgti į pianisto kūrybinę biografiją, jo koncertų grafikus ir repertuaro aprėptį, kad suvoktum šio menininko užmojus ir universalumą. Paley´us yra kaip tik tas „privilegijuotas“ pianistas, kuris dažniau nei kiti imasi monumentalių misijų, tikrų koncertinių maratonų, kai per vieną dieną paskambina tris dviejų dalių rečitalius iš eilės. Privačioje koncertų salėje „Organum“ pianistas jau ankstesniuose koncertiniuose sezonuose buvo pristatęs Beethoveno ir Brahmso kamerinės muzikos ciklus, o dabar šios salės repertuarą papuošė visomis W. A. Mozarto fortepijoninėmis sonatomis. Gruodžio 11-ąją, penktajame ciklo koncerte, Paley´us skambino vėlyvąsias Mozarto sonatas fortepijonui (Nr. 13 B-dur, K. 333, Fantaziją c-moll, KV475, Nr. 14 c-moll, K. 457, Nr. 15 F-dur, K. 533, Nr. 16 C-dur, K. 545, Nr. 17 B-dur, K. 570, Nr. 18 D-dur, K. 576).

Viename interviu pianistas sakė: „Nuo mažens suvokiau, kad šią muziką myliu labiau nei gyvenimą, kiekviena nata man be galo brangi, nežinau kito kompozitoriaus, kurio kompozicijos genialumas prilygtų Mozartui. Jo sonatas esu atlikęs daugybę kartų, tačiau kaskart jas atrandu lyg girdėdamas pirmą kartą – tai yra tikra meilė.“ Ši pianisto išsakyta mintis turbūt taikliausiai atspindi jo interpretacinius slėpinius, juolab kad Mozarto vėlyvosios sonatos turbūt yra pati imliausia ir turtingiausia interpretacinė „medžiaga“ iš viso klasicistinio laikotarpio. Minėtas sonatas Mozartas sukūrė paskutinį gyvenimo dešimtmetį, t. y. po 1781-ųjų, kai atsitraukė nuo savo buvusio darbdavio Zalcburgo arkivyskupo globos ir tapo nepriklausomas. Tačiau pokyčiai Mozartui atnešė daug įtampų ir nepriteklių. Kita vertus, tai buvo kūrybingas kompozitoriaus gyvenimo laikotarpis – pasaulį išvydo žymiausios jo operos ir zingšpyliai bei kiti stambūs kūriniai – „Pagrobimas iš Seralio“, „Don Žuanas“, „Figaro vedybos“, „Užburtoji fleita“, Didžiosios mišios C-dur, visas pluoštas fortepijoninių koncertų (nuo 11-ojo iki 27-ojo), pagaliau paskutinis jo šedevras „Requiem“. Taigi, stambieji veikalai negalėjo neatsiliepti ir klavyrinių sonatų muzikinei kalbai, dramaturgijai.

Paley´aus interpretacija atskleidė dar vieną vėlyvųjų Mozarto sonatų ypatybę. Jos tiek klavyrinės technikos užmoju, tiek meninių idėjų prasme tapo jau naujos epochos – romantizmo – pranašėmis, o gal ir tiltu tarp baroko, klasicizmo ir romantizmo. Tai liudijo daugelis pianisto interpretacinio arsenalo elementų: subtili artikuliacija, kuri daug kur priminė dar barokinio klavesino epochą, improvizacinė ornamentika taip pat sekė barokine tradicija (kokiais elegantiškai virtuoziškais pasažais pianistas papildė 15-osios sonatos pakartojimus!), tačiau dinamikos amplitudė, fortepijoninio tušė, spalvų įvairovė jau bylojo apie šiuolaikinį modernų fortepijoną. Turtingam Paley´aus pianistinių spalvų arsenalui neabejotinai padėjo atsiskleisti ir „Organum“ salėje šiuo metu rečitaliams naudojamas fortepijonų gamintojo „Yamaha“ aukščiausios kokybės naujausio modelio didysis koncertinis rojalis (tai – ne reklama, tai tiesiog faktas).

Pianisto interpretacijų emocinis, dvasinis pagrindas rėmėsi begaliniu Mozarto gyvenimišku džiugesiu, jį Paley´us transliavo su nenumaldoma aistra ir meile, o toje džiugesio jūroje tikrais deimančiukais suspindėdavo liūdesio ir skausmo salelės. Jo skambinimo maniera labiau priminė jautrius pokalbius, neskubius pasakojimus, kuriuos indikavo sulaikomi tempai. Tokią manierą lyginčiau su vieno aktoriaus teatru, nes kiekviena sonata tarsi sukuriamas atskiras spektaklis.

Dar vienas svarbus aspektas, kad į tokius koncertus neateina atsitiktiniai klausytojai, mūsų didžiosiose salėse dažnai plojantys tarp kūrinio dalių. Šių monociklinių koncertų lankytojus galima priskirti prie melomanų elito, kurio „Organum“ salėje 2025-ųjų vasarį dar laukia paskutinis Alexanderio Paley´aus mozartianos koncertas. Jame su pianistu pasirodys ir jo suburtas ansamblis „Paleasis“ bei pianistė Pei-Wen Chen. Bet dabar Paley´us neria į kitus vandenis – gruodžio 16-ąją Paryžiuje su violončelininke Sonia Wieder-Atherton pristato unikalią tremties temai skirtą dueto programą, joje skambės O. Messiaeno, H. Dutilleux, B. Bartóko ir B. Martinů kūriniai.

Mozartiana pagal Alexanderį Paley´ų – „Muzikos barai“ žurnalai

Dirigentas Vilmantas Kaliūnas: „Tokio dangaus kaip Lietuvoje dar niekur neradau“ – Interviu žurnale „Muzikos barai” 2025 Nr. 1-2

2025 Nr. 1-2

Dalia MUSTEIKYTĖ

Vilmantas Kaliūnas 1993 metais išvyko į Vokietiją tęsti Vilniuje pradėtų obojaus studijų, o dabar namo grįžta jau kaip dirigentas, stojantis prie Lietuvos nacionalinio simfoninio, Lietuvos kamerinio ir kitų svarbiausių šalies orkestrų pulto, dirba su įvairiais kolektyvais ir teatrais užsienyje. „Kiekvienas orkestras greitai pajunta, ar dirigentas turi ką pasakyti, ar tik rūšiuoja orą“, – sako nuo 2010-ųjų diriguojantis maestro. Sprendžiant pagal karjeros kreivę, Vilmantas turi ką pasakyti.

Su V. Kaliūnu kalbėjomės, kodėl batuta įveikė obojų, nors muzikanto karjera puikiai sekėsi: dar studijuodamas Sarbriukene buvo pakviestas užimti obojininko solisto vietą SWR Kaizerslauterno radijo orkestre, poziciją išlaikė ir vėliau šiam susijungus su Sarbriukeno radijo simfoniniu orkestru. Kokį kelią teko nueiti, kol įžengė į garsiąją Elbės filharmonijos salę su Hamburgo valstybine opera? Spektakliai Ukrainos ir Armėnijos valstybinėse operos, darbas su Vokietijos ir kitų šalių orkestrais, platus repertuaras ir gana dažnos kelionės į Lietuvą, nuolatinis gyvenimas lėktuvuose ir vienas turbūt labiausiai padedančių neprarasti geros nuotaikos asmeninės konstitucijos punktų „Namai yra ten, kur esu dabar“, – apie tai šis interviu su nuolat besišypsančiu maestro. Muzika jam – lyg malda, SPA sielai, mielai šio „vaisto“ receptą išrašytų ir kitiems nuo bet kokio negalavimo.

– Smuikų meistro anūkai ir vargonininkų vaikai turbūt neturėjo daug pasirinkimų. Kiek šeima lėmė, kad judu su seserimi Jone tapote muzikais? Kodėl pasirinkote obojų? Ar dabar kartais dar paimate jį į rankas?

– Kai muzika ir menas supa iš visų pusių kiekvieną dieną, kai nuo gimimo matai knygas ir paveikslus – visa tai tikrai formuoja pasaulėžiūrą. Esu labai laimingas, kad niekada neteko susimąstyti, kuo norėčiau būti, tiesiog ėjau meno keliu nesidairydamas ir neabejodamas, jausdamas, kad tai – mano kelias. Manau, Jonei buvo labai panašiai.

Meno kelyje yra tiek nuostabių išraiškos formų – aš prisiliečiau tik prie dalelės jų: fortepijonas, obojus, dirigavimas, chorinis dainavimas, šokis, poezija…

Obojų kartais paimu, kai savo patirtimi dalinuosi su jaunaisiais obojininkais užsiimdamas pedagogine veikla.

– Kuo mokslai Vokietijoje, Sarbriukene, skyrėsi nuo Vilniaus? Atrodo, ten iškart sekėsi puikiai, jei dar studijuodamas obojų tapote orkestro solistu. Ar greitai dingo kalbos barjeras?

– Viskas priklauso nuo motyvacijos. Pakliuvęs į naują aplinką be draugų ir gerai nemokėdamas kalbos, kabiniesi už to, ką moki. Man tai buvo obojus.

Į akademiją ateidavau pirmas ryte ir išeidavau paskutinis vakare – grodavau iki visiško išsekimo. Tai davė rezultatų, pastangos visada bus įvertintos. Gyvendamas bute su kitais studentais, kurie kalbėjo tik vokiškai, pradėjau viską kartoti. Iš pradžių kaip papūga, paskui pamažu ėmiau suprasti, ką sakau. Išgyvenau begalę linksmų situacijų, kol išmokau normaliai bendrauti vokiškai. Labiausiai mokytis padėjo knygų skaitymas. Kaip ir sakiau – jei turi stiprią motyvaciją, viskas pavyksta netgi labai greitai.

– Teko paragauti studentiškos buities, prisidurti pinigų papildomais darbais?

– Tik atvykusį studijuoti mane draugiškai priglaudė keturi studentai – sutarėme, kad kelias savaites, kol susirasiu būstą, galėsiu nakvoti pereinamame buto kambaryje. Ant tos sofutės miegojau trejus metus… Esu jiems be galo dėkingas. Iš ryto grodavau 5–6 valandas, o nuo pietų dirbdavau visokiausius papildomus darbus: praeiviams dalindavau reklamines skrajutes, gatvėje pardavinėdavau žiedus, auskarus, laikrodžius. Dirbau videofilmų nuomos punkte ir kartais padavėju restorane.

– „Man reikėjo beveik 20 metų pagroti orkestre, kad suprasčiau – noriu diriguoti“, – esate sakęs viename interviu. Kodėl taip ilgai?

– Aš labai mėgavausi grojimu orkestre. Nebūdavo dienos, kad būčiau be džiaugsmo ėjęs į repeticiją ar koncertą. Ši profesija tokia spalvinga ir įdomi, kad galima joje užsibūti ir visą gyvenimą. Bet ateina laikas išbandyti naujas erdves ir prisiliesti prie kitų raiškos formų. Dirigavimas jau nuo Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijos laikų pradėjo po truputi leisti šaknis krūtinėje ir belstis į širdį. Tas beldimas kiekvienais metais stiprėjo, pradėjau labai įdėmiai stebėti dirigentus iš orkestranto pozicijos. Dabar tai darau iš kitos barikadų pusės – rašau sau į knygelę pastabas apie orkestrantus.

– Esate pasakojęs, kad stojant į batutos žvaigždžių kalve vadinamą Veimaro muzikos akademiją iš jaudulio šiurpo oda. Kaip sekėsi studijos? Kokia yra vokiečių dirigavimo mokykla?

– Studijavau labai intensyviai – jokių balių, jokių vakarėlių. Buvau gerokai vyresnis už kitus studentus, todėl suvokiau, kad laikas brangus, jau labai gerai žinojau, ko noriu. Turėjau galimybę gauti trijų profesorių ir docentų dirigavimo pamokas. Visas jas įrašydavau vaizdo kamera, kad paskui dar įdėmiau išklausyčiau pastabas. Be to, Veimaro akademijos studentai turi galimybę kiekvieną mėnesį padiriguoti dideliam orkestrui – ir studentų, ir profesionalų, o tai yra didžiulis lobis. Kaip instrumentininkas groti išmoksta instrumentu, o ne barškindamas šaukštu į stalą, taip ir dirigentas geriausiai išmoksta diriguoti stovėdamas prieš orkestrą, o ne prieš veidrodį.

– Buvote sutikęs daugybę dirigavimo legendų – Paavo Järvi, Christianą Thielemanną, Michaelį Gieleną, Heinzą Holligerį, dažnai lankydavotės Christopho Eschenbacho, Thomaso Hengelbrocko, Claudio Abbado repeticijose. Kurio iš jų įtaka buvo lemiama, kad panorote „groti“ didžiausiu instrumentu – orkestru?

– Įtaką darė visi. Keliavau ir tyrinėjau kiekvieno sutikto legendinio dirigento paslaptį. Bendravau su jais – uždaviau šimtus klausimų, į partitūras prisirašiau daugybę pastabų. Supratau, kad TOS vienos paslapties nėra: yra tik begalinė savybių įvairovė – tiek pozityvių, tiek ir vadinamųjų negatyvių. Bet visos jos originalios ir svarbios. Bendravimas ir stebėjimas plėtė akiratį, pamačiau didžiųjų meistrų profesionaliąsias ir žmogiškąsias puses. Tai tikras lobis, iš kurio galiu daug semtis. O, kaip žinoma, priartinus pliauską prie laužo ji pradeda smagiai liepsnoti – taip atsitiko ir man. Užsidegiau nenumaldomai.

– Apsisprendęs labai atkakliai dirbote – meistriškumo kursai, jiems aukojamos atostogos, kažkur skaičiau, kad net paskolą mokslams teko imti. Ar niekada nebuvo nusvirusios rankos, nenorėjote atsiprašyti obojaus?

– Vaikystėje labai mėgau skaityti pasakas. Iš jų išmokau, kad siekiant tikslo visuomet bus daug kliūčių. Ir kuo tos kliūtys didesnės, tuo didesnis bus apdovanojimas. Na, ir turbūt su mamos pienu gautas begalinis optimizmas ir tikėjimas, kad labai norint viskas yra įmanoma, suteikė man drąsos ne kartą gyvenime palikti komforto zoną ir keliauti į nežinomybę. O gyvenimas be atostogų ar paimti kreditai – tik detalės.

Prasidėjus pandemijai, kai visi tiek metų planuoti projektai ir neskaičiuojant valandų daryti darbai per savaitę tiesiog ištirpo, ilgesingai prisiminiau šiltą orkestro muzikanto vietą. Pagalvojau: o kurgi mano obojus? Bet tai buvo tik trumpa mintis. Iškart kibau į intensyvius asmenybės ir komunikacijos tobulinimo kursus, jie tuo sunkiu laikotarpiu paskatino nenuleisti rankų. Dabar įgytos patirtys ir žinios labai praverčia ir asmeniniame gyvenime, ir dirigento darbe.

– Ar pamenate savo pirmą diriguotą koncertą? Kur tai įvyko?

– Viskas prasideda palaipsniui. Iš pradžių kur nors mažam ansambliui padiriguoji mažą kūrinėlį, paskui dar ką nors. Bet nepamiršiu pirmo rimtesnio koncerto su mėgėjų simfoniniu orkestru Vokietijos Saro žemėje. Kai dirigavau Carlo Orffo kantatą „Carmina Burana“, tai buvo kažkas nežemiško, dar kokią savaitę skraidžiau padebesiais prieš nusileisdamas į duobę beveik tiesiogine prasme. Beje, tinkamai susitvarkyti su ta pokoncertine duobe prireikė daug patirties. Apie ją nežinojau grodamas orkestre. Po maksimalaus emocinio pakilumo prieš koncertą ir koncerto metu įvyksta didžiulis emocinis atoslūgis – toks šuolis man buvo naujas, teko padirbėti su savimi, kad šis bangavimas nesugriautų vidinės ramybės.

– Palaikyti vidinę ramybę turbūt padeda ir Jūsų rašoma asmeninė konstitucija. Ar dažnai ją papildote?

– Šiais skaitmenizacijos laikais savąją konstituciją laikau ir išmaniajame telefone. Ją redaguoju kas porą mėnesių. Keičiasi aplinka, tenka papildyti ar kiek performuluoti kurį nors straipsnį. Bet tokie punktai kaip pirmasis – „Neturėti negatyvių minčių“ – nekinta. Šiuo metu manąją konstituciją sudaro keturiolika straipsnių. Jie man visi labai svarbūs, juos reikia nuolatos paskaityti, įsigilinti, nepamiršti ir nepasukti iš kelio.

– Jums tikriausiai lengvai sekasi užmegzti ryšį su orkestrų muzikantais – nesu sutikus daugiau besišypsančio žmogaus. Ar mokate būti griežtas? Kaip randate ribą tarp reiklumo ir draugiškumo, kad būtų pasiektas geriausias rezultatas?

– Yra daug skirtingų kelių į tikslą.

Mano pasirinktas kelias – labai gerai suvokti tikslą ir įtikinamai argumentuojant bei motyvuojant mėginti sukurti bendrą viziją. Nesu diktatorius. Matau save kaip visumos dalį, kaip vieną grandį netrumpoje grandinėje nuo kompozitoriaus idėjos iki publikos dėmesio ir dvasinės erdvės. Visi mes esame muzikantai, besistengiantys atlikti darbą kuo geriau. Mano darbas – turėti aiškią viziją ir kryptį, orkestranto – gerai pasiruošti ir kuo geriau pagroti, o viską sujungę kartu galime skristi šviesos greičiu ir pereiti visas sienas.

Apie ryšį su atlikėjais? Visko būna. Žmonės taip nuostabiai skirtingi, pasitaiko tikrai kietų riešutėlių. Nebūtinai tai turi būti susiję su manimi – dažnai išryškėja nesklandūs kolegų tarpusavio santykiai, kuriuos tenka išspręsti norint sukurti harmoningą visumą. Daug naudos davė komunikacijos mokymasis per pandemiją.

– Esate laisvai samdomas dirigentas. Viena vertus, smagu daug keliauti, bet ar niekada nesinorėjo stabilumo, vieno orkestro ar teatro – ramesnio gyvenimo?

– Tikrai nemanau, kad būnant pagrindiniu dirigentu ir turint nuolatinį orkestrą, gyvenimas būtų ramesnis. Tai – labai didelė atsakomybė. Tačiau pastaruoju metu jaučiu, kad netolimoje ateityje norėčiau šią atsakomybę prisiimti. Manau, atėjo laikas.

– Ar turite mėgstamiausią kompozitorių? Gal kurio dar nesiryžtate diriguoti?

– Mėginu kiek įmanoma vadovautis principu, kad mėgstamiausias kompozitorius yra tas, kurio partitūra atversta guli prieš mane dabar. Kaip ir svarbiausias žmogus mano gyvenime yra tas, su kuriuo šiuo momentu kalbuosi. Toks principas leidžia sutelkti visą dėmesį į kiekvieną akimirką, padeda pamatyti labai daug spalvų aplink. Todėl neskirstau į kategorijas – mėgstamas, nemėgstamas – visi man labai įdomūs.

Dar neskubu diriguoti Brucknerio. Jaučiu, lyg jam reikėtų tam tikro gyvenimo laikotarpio. Tam tikros ramybės, kurią dar ne visuomet jaučiu. Ir dar reikėtų tam tikro statuso, kad orkestras, pavyzdžiui, sutiktų atlikti jo Aštuntąją simfoniją su šešiomis arfomis, kokia yra mano vizija, o ne su trimis, kaip parašyta partitūroje.

– Girdėjau sakant, kad Beethovenas – dirigento duona ir druska, visa ko pamatas. Pastaruoju metu, regis, dažnai jį diriguojate, lapkritį tai darėte ir Vilniuje. Kuo Jums svarbus šis kompozitorius?

– Beethovenas man yra ir labai artimas, ir paslaptingas. Paslaptis, kaip toks gyvenime chaotiškas kompozitorius kūrė tiesiog idealias struktūras bei faktūras. O artimas tuo, kad jo kūriniuose jaučiu be galo stiprią gyvybinę energiją. O kokią dvasinę reabilitaciją išgyvena tiek jo muzikos atlikėjai, tiek klausytojai!

Ir, žinoma, jo kūryba yra svarbus mūsų kultūros pagrindas, be jo iš žmonijos raidos dingtų koks tūkstantmetis. Ar įsivaizduojate, kaip pasikeistų kraštovaizdis?

– Kas svarbiau diriguojant – tikslus muzikinio teksto perteikimas ar interpretacija?

– Didžiausias dirigento darbas vyksta prieš pirmąją repeticiją.

Turiu sukurti savo viziją remdamasis tiek muzikiniu tekstu, tiek ir perprasdamas kontekstą, kad iki koncerto neliktų jokių klausimų nei man, nei orkestrantams ar solistams. Supaprastinus: visas pasiruošimas ir repeticijos – tūkstantis klausimų, o koncertas – vienas atsakymas.

Tik nestresinėje atmosferoje, kai viskas aišku ir nėra susikaustymo, įmanoma pakilti į tą muzikinę erdvę, kurioje sustingsta ir mintys, ir laikas. Tik tuomet įvyksta visapusiška dvasinė reabilitacija, kuri man be galo svarbi ir kurią aš stengiuosi pasiekti.

– Neseniai kalbintas Victorienas Vanoostenas sakė, kad išmoksta didžiausias partitūras atmintinai, nes tas popierius su natomis prieš akis jam trukdo galvoti. Kaip ir kodėl dažniausiai elgiatės Jūs?

– Labai įvairiai. Kartais muzikuoti trukdo popierius, o kartais diriguoti trukdo mintys apie tą popierių, pavyzdžiui, kiek ten buvo pauzių? Du ar trys taktai? Iškart esu ne toje muzikinėje erdvėje, kurioje norėčiau būti, grįžtu į mąstymo erdvę. Dažniausiai negalvoju apie tai, ar partitūra guli prieš mane, viskas vyksta savaime: galiu ją vartyti arba ne, svarbu, kad nebūtų streso, kuris paskui persiduos ir muzikantams, ir publikai.

– Kur Jūsų namai? Gal kada nors jais taps gimtas Vilnius – juk pakankamai dažnai atlekiate pas mus diriguoti. Ar giliai įleistos šaknys Vokietijoje? Beje, seserys turbūt Lietuvoje pasirodo rečiau?

– Po tiek metų kelionių ir namų ilgesio apsisprendžiau, kad mano namai visada bus su manimi – ten, kur tuo momentu esu. Tai gali būti ir lėktuvas ar traukinys, automobilis stovint spūstyje ar viešbutis pusryčiaujant. Ir tikrai – ilgesys atslūgo, palengvėjo emocinės būsenos. Žinoma, ten, kur galiu laisvai bendrauti, kur pažįstu kultūrą, kur turiu draugų, ten jaučiuosi labiausiai namuose. Vilniuje visa tai turiu ir jis man visuomet bus gimtasis miestas.

Mano vyresnioji sesė Rūta gyvena ir dirba dizainere pačiuose Vokietijos vakaruose – Kelne. Jonė – Vokietijos pietuose, o aš – šiaurėje. Taip jau sutapo, kad visi įsikūrėme vienoje šalyje – smagu. Iš tiesų seserys Lietuvoje pasirodo rečiau. Norėčiau kartu pakoncertuoti su Jone.

– Ko lietuviško pasigendate Vokietijoje?

– Pasigendu dainavimo prie stalo. Bet labiausiai lietuviško dangaus – jis išskirtinis. Tokio dangaus kaip Lietuvoje dar niekur neradau.

Dirigentas Vilmantas Kaliūnas: „Tokio dangaus kaip Lietuvoje dar niekur neradau“ – „Muzikos barai“ žurnalai

„Fortūnos” statulėlė ir piniginė premija atiteko Muzikos akademijos alumnei Marijai Arutiunovai, „Fortūnos“ diplomas – doc. Aleksandrui Jankauskui ir

„Artėjant Tarptautinei teatro dienai Kauno miesto savivaldybė subūrė teatralus į apdovanojimų renginį – patiems talentingiausiems kūrėjams, aktoriams ir režisieriams įteiktos „Fortūnų“ statulėlės, padėkos ir miesto premijos. „Mokslo saloje“ pasidžiaugta Kauno miesto unikalumą puoselėjančios ir kuriančios, teatro bendruomenės nuopelnais, gyvenimo pasiekimais.

„Fortūnų“ apdovanojimai ir miesto paskatos teatralams – tai pasiekimų įvertinimas ir kvietimas kurti toliau. „Beveik tris dešimtmečius gyvuojanti „Fortūnų“ tradicija liudija, kad teatras Kaune – tai ne tik scena ir spektakliai, bet ir nuolatinis ryšys su miestu bei jo žmonėmis. Šis renginys – tai padėka teatralams už atsidavimą, už neišsenkančią kūrybą, už įkvėpimą ateities kartoms, už viską, ką dovanoja miestui ir jo žmonėms“, – sako miesto meras Visvaldas Matijošaitis”.

„Fortūnos“ trofėjus ir 3 tūkst. eurų vertės premijos už geriausius, reikšmingiausius praėjusių metų profesionaliojo teatro kūrėjų darbus atiteko Kauno valstybinio muzikinio teatro solistei Marijai Arutiunovai, <…> „Fortūnos“ diplomai už ryškesnius praėjusių metų darbus atiteko: Kauno valstybinio muzikinio teatro solistui Žygimantui Galiniui už Kolino vaidmenį operoje „Bohema“, <…> choreografams Aleksandrui Jankauskui ir Gintarui Visockiui už spektakliui „Sugar“ sukurtą chreografiją”.

Skaitykite daugiau:

Kauno miesto savivaldybė Kaunas iškilmingai padėkojo teatro ir miesto tapatybės kūrėjams

Lekt. Pauliaus Kaminsko debiutas Vikonto Kaskados vaidmenyje F. Leharo operetėje Linksmoji našlė Kauno valstybiniame muzikiniame teatre

Debiutas tarptautinę teatro dieną!

lekt. Paulius Kaminskas: „didžiulė garbė ir džiaugsmas debiutuoti Vikonto Kaskados vaidmenyje F. Leharo operetėje Linksmoji našlė Kauno valstybiniame muzikiniame teatre!

Nuoširdus ačiū režisierei Viktorija Streica Jakstiene už kūrybinį įkvėpimą ir suteiktą galimybę, o legendiniam Juozui Statkevičiui – už išskirtinius kostiumus, papildančius operetės pasaulį.

Dėkoju visai komandai už bendrą kūrybą!”