Balandžio 19 d. kamerinėje „Organum“ aplinkoje įvyko tylus, jaukus fortepijono muzikos vakaras, kuris nieko nedeklaravo, nedemonstravo, nežibėjo efektais, o leido tiesiog panirti į muziką ir, nusimetus kasdienį tempą, lyg prie tykaus ežero parymoti. Tokią būseną sukūrė pianistas ir kompozitorius Tomas Kutavičius, tą vakarą pristatęs savo naują solinį albumą „Ežeras“ (garso režisierius Arūnas Zujus, įrašyta VDU Muzikos akademijos salėje) ir atlikęs keletą kūrinių. „Ilgas laikas, praleistas sodyboje prie ežero, inspiravo šios solinės kompaktinės plokštelės muzikines improvizacijas. Norėjosi improvizuoti tik savo širdies kalba“, – albumo pratarmėje rašo Kutavičius, vėliau prisipažindamas, kad prie ežero yra apmąstęs ne vieną savo kūrinį.

Tomas Kutavičius yra savitai universalus menininkas, vieniems galbūt labiau žinomas pagal ankstesnį savo pašaukimą – kaip džiazo pianistas, talentingas improvizatorius, muzikavęs su pasauliniais džiazo grandais, įvairiais žinomais kolektyvais, grojęs solo tarptautiniuose džiazo festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje, tarp kurių Vilizau, Liucernos (Šveicarija), Detroito „Ford Montreux“ (JAV), „Sons d’Hiver“ (Prancūzija) ir kt.

Kiti jį pažįsta kaip kompozitorių, kuriantį anaiptol ne džiazo kompozicijas, o savitą akademinę įvairių žanrų muziką, tarp kurios įsimena kad ir stambūs kūriniai aktualiosios muzikos festivalio „Gaida“ užsakymu „Dieviškas šėlas“ fortepijonui ir simfoniniam orkestrui (2013, beje, parašytas prie to paties ežero), „Mano sergantis langas“ kameriniam orkestrui (2015), „Mąstanti nendrė“ simfoniniam orkestrui (2017), „Ritus rhythmus“ instrumentiniam ansambliui (2018), „Švenčiausiasis medis“ vyrų chorui ir trimitui (2021). Iš gausios Kutavičiaus muzikos teatrui galima paminėti pastaruosius darbus Jono Vaitkaus režisuotiems spektakliams – Vydūno sceninei misterijai „Ne sau žmonės“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2021), Floriano Zellerio „Tėtis“ (Vilniaus senasis teatras, 2023).

Kutavičius niekada negroja iš natų, juolab savo fortepijoninės kūrybos. Viskas jo galvoje – kaip ir koncerte skambėjusios pjesės – atsiranda čia ir dabar, pasitelkus suvaldytą improvizaciją, apgalvotą jų sekos ir vidinę dramaturgiją, laikantis tam tikro panašumo su plokštelėje įrašytomis, tačiau ir skleidžiant jas vis kitu pavidalu. Vėliau išklausius trylika albumo pjesių buvo galima atsekti koncerte išgirstos muzikos panašų karkasą, sistemą, muzikos charakterį. Tačiau koncerte mums buvo padovanotas nepakartojamas būsenos autentiškumo potyris, galimybė sekti, kaip šią akimirką gimsta kūrinys (dažnam kūrėjui šis procesas užsitęsia parom ar savaitėm, dažniausiai prie penklinių lapų ar kompiuterio) ir kaip jis koreliuoja su improvizacija, bylojančia apie ypatingą atlikėjo intelektinę ir emocinę laisvę. Abstulbino, kaip improvizuoto atlikimo procese susiformuoja tiesiog tobula kūrinio forma!

Ir albume, ir koncerte skambėjo dviejų charakterių muzika. Lyriškos pjesės, besiplėtojančios iš prasmingų pavienių garsų, primenančios puantilistinį audinį su įaustomis melodikos užuominomis, fragmentais, žavėjo garso estetika, švara, ne kažkokia jausminga raiška, o priešingai – visiškai objektyviu, tarsi iš tolo stebimų vaizdinių perteikimu. Kaip radijo laidoje kalbinamas Jūratės Kučinskaitės sakė Kutavičiaus, jis ir siekė atskleisti savo nuolat stebimą ežerą, kuris nuolat keičiasi, mirguliuoja, tviska, perteikti, kaip žiemą skyla jo ledas, skambantis lyg griaustinis, lyg ledo aimana, kaip keičiasi medžių spalvos, formos… Visa tai autoriui svarbu išgryninti, reikliai ir kruopščiai atmesti nereikalingą garsinį balastą, anot jo, „nuimti visą purvą, kuris tave supa, nusirengt kaip rūbą, nusipurtyt tą molį, palikt tik medžio šerdį“.

Tokį išgrynintos estetikos filtrą perėjo ir kitokio pobūdžio pjesės – skerciškos, greitesnės, aštresnės, žaismingos, lyg atkartojančios paukščių čiulbesio melodinius ir ritminius segmentus, jų nuolat kintančią įvairovę. Klausydamas nė nepagalvotum apie tiesmuką iliustraciją, o pasijustum apimtas nenusakomos laisvės būsenos, nešamas spalvingų sąskambių gyvybingumo, judančios faktūros plotų lyg paukščių spiečiaus, užkluptum save gaudantį registrų, faktūrų kontrastus, ragaujantį organiškai skambančių disonansų prieskonius. Šiomis akimirkomis mintyse tarsi būdamas toli prie ežero, autorius sugeba sukurti ypatingą ryšį su klausytoju, apgaubdamas jį švaria, permatoma garsine skraiste, su kiekvienam artimomis, atpažįstamomis konotacijomis.

Iki šiol dar kirba ir to vakaro inspiruoti bendresni klausimai apie tai, kiek laisvai „kvėpuoja“ šiandieninė akademinė kūryba, ar improvizacijos reiškinys ją stumia už žanro ribų, o gal, priešingai, beblėstančioms idėjoms įkvepia gyvybės? Apskritai, kiek artima ir įsiskverbianti į sąmonę yra šiuolaikinė muzika jos besiklausančiajam? Kokia yra dabarties muzikos estetinė vertė? Ar klausytojas turi laiko, kurį gali skirti muzikai, dvasinei ramybei, meniniams potyriams? Atsakymai, žinoma, sklando ore arba nugulę mokslinių tyrimų puslapiuose ir yra ne šio trumpo koncerto įspūdžio formato.

„Ežero“ muzika, sukurta ir atliekama Tomo Kutavičiaus, yra nepaprastai šviesi, spinduliuojanti klasicistiniu objektyvumu ir darna. Ši kompaktinė plokštelė, pasirodžiusi labai nelengvu, pasaulinių kataklizmų ir visuomenių emocinio išsekimo metu, gali būti ir kaip itin paveiki muzikos terapijos priemonė, sugrąžinanti darną su savimi ir, žinoma, su gamta.