„Šalom muzika“ skambėjo 11 tarptautiniame kamerinės muzikos festivalyje „Avanti“
2022 spalio 25 d. 18 val. 11 tarptautiniame kamerinės muzikos festivalyje vyko teatralizuotas koncertas „Jaunieji atlikėjai ir koncertinė programa „Šalom muzika“. Jame dainavo VDU Muzikos akademijos profesorių Sabinos Martinaitytės ir Audronės Eitmanavičiūtės studentai Ugnė Matukaitytė, Emilija Bagdonaitė, Ieva Vaivadaitė, Violeta Šimoliūnaitė, Deimantė Bačiulytė, Ugnė Stražnickaitė, Kristupas Bauža, Paulius Katiliavas. Marius Bytautas, Ilja Plotnikov. Smuikininkė Aistė Mikutytė, violončelininkas Kasparas Šerpytis. Pianistės prof. Audronė Eitmanavičiūtė, Živilė Kudirkaitė ir Domantė Matulevičiūtė.
Koncertą vedė prof. Audronė Eitmanavičiūtė
Programoje skambėjo litvakų kompozitorių A. Šenderovo, B. Gorbulskio, žydų kompozitorių M. Gebirtig, I. Shpigl, P. Brounoff, E. Kalendar, A. Goldfaden, E. Pessen, M. Weinberg, L. Cohen ir lietuvių kompozitoriaus G. Kuprevičiaus dainos. Nuotraukos J. Petronio.
PROGRAMA
E. Kalendar, „Light one candle“ – M. Bytautas, Ž. Kudirkaitė;
2. M.Weinberg, „Einleitung“, Sieben jiddische Lieder – V. Šimoliūnaitė, A. Eitmanavičiūtė;
3. B. Gorbulskis, „Kol žemė sukas“ – K. Bauža, D. Matulevičiūtė;
4. M. Weinberg, „Breytele“, Sieben jiddische Lieder – I. Vaivadaitė, A. Eitmanavičiūtė;
5. E. Pessen, „Fisherlied“ – I. Plotnikov, K. Šerpytis, Ž. Kudirkaitė;
6. E. Kalendar, „Tum Balalaika“ – V. Šimoliūnaitė, A. Eitmanavičiūtė;
7. A. Šenderovas, 3 dainos iš vokalinio ciklo „Karvė ėdė šieną“; „Karvė“, „Katino galvojimas“, „Jeigu“- P. Katiliavas, D. Matulevičiūtė;
8. G. Kuprevičius, „Vilniaus gatvelės“ – E. Bagdonaitė, K. Šerpytis, D. Matulevičiūtė;
9. P. Brounoff, „Unter di Grinnike“ – U. Matukaitytė, A. Mikutytė, D. Matulevičiūtė;
10. B. Gorbulskis, „Atmintis“ – I. Plotnikov, Ž. Kudirkaitė;
11. G. Kuprevičius, „Priešpaskutinis kadišas“ – M. Bytautas, Ž. Kudirkaitė;
12. A. Goldfaden, „Rozhinkas mit Mandeln“, operetta „Sulamith“ – E. Bagdonaitė, A. Eitmanavičiūtė;
13. M. Gebirtig, „Стоит гора высокая“ – P. Katiliavas, A. Eitmanavičiūtė;
14. I. Shpigl, „Mach tzu di eygelech“ – K. Bauža, A. Eitmanavičiūtė;
15. E. Kalendar, „Hava Nagila“ – I. Vaivadaitė, E. Bagdonaitė, V. Šimoliūnaitė, A. Eitmanavičiūtė;
16. A. Šenderovas, 5 daina iš vok. c. „Puslapiai Iš užmirštos knygos“ – U. Matukaitytė, D. Matulevičiūtė;
17. L. Cohen, „Hallelujah“, anim. F. „Shrek“ – U. Stražnickaitė, D. Bačiulytė + visi, A. Eitmanavičiūtė.
Naujasis „Lokys“: ar išgirsi savo vidinį „žvėrį“?
„Lokio“ premjera Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre labai laukta kaip Broniaus Kutavičiaus 90-ųjų gimimo metinių kulminacija. Viena vertus, pasklidusi žinia, kad veikalą statys Gintaras Varnas, užsitarnavęs išmanaus operų režisieriaus reputaciją, džiugino ir žadėjo kūrybingą rezultatą. Kita vertus, daugelis pirmojo operos pastatymo 2000 m. LNOBT dalyvių ir gerbėjų nerimavo, nes atminty dar gyvi Jono Jurašo pastatymo su postmodernia dailininko Mindaugo Navako scenografija, kurios dideliuose, talpiuose tūriuose ryškiai įsirėžė istorizuoti Sandros Straukaitės kostiumai, prisiminimai. Tai buvo vienas pirmųjų režisūrinio teatro darbų Lietuvos operos scenoje. Tiesa, dar 1997 m. Jurašas režisavo pirmąjį savo darbą LNOBT – Giuseppeʼs Verdi „Aidą“. Kiek mano atmintis siekia, Jurašo interpretacija nebuvo draugiškai sutikta nei anuometinių kritikų, nei žiūrovų. Pirmąjį laisvės dešimtmetį išgyvenanti operos bendruomenė nebuvo pasiruošusi tokioms „nesąmonėms“ scenoje, kaip kad besiblaškanti po sceną Verdi figūra ar Egipto piramidžių fone nutūpęs vienišas fortepijonas.
Po trejų metų „Lokys“ jau buvo sutiktas nepalyginamai entuziastingiau, juolab naujai operai drąsesnė vaizdinė interpretacija atrodė logiškesnė, o šiuolaikinės muzikos bendruomenė – šiaip jau nepalyginamai atviresnė ir žingeidesnė – buvo patyrusi ekscentrišką Vidmanto Bartulio „Pamoką“ (1993), Jono Vaitkaus sugestyviai pajaustą Kutavičiaus operą-poemą „Strazdas – žalias paukštis“ (1984), dar vieną kitą netradicinio muzikinio teatro eksperimentą kitose scenose (kaip čia nepaminėsi anuometinio Kauno valstybinio muzikinio teatro ir Vaitkaus indėlio besiformuojančiai muzikinio teatro alternatyvai?!) ar atvežtinį produktą naujosios muzikos festivalių rėmuose.
„Lokys“ anuomet sujungė naujosios muzikos ir išrankesnius dramos teatro žiūrovus su tradicine operos publika, kuriai radikali naujovė buvo kad ir didžiulė „galva“ Adomo Jacovskio kurtoje scenografijoje Verdi „Makbetui“ (1995). Restrospektyvai žvelgiant akivaizdu, kad „Lokiui“ teko itin reikšmingas vaidmuo operos teatrui ir jo publikai atsiveriant estetiniams pokyčiams, o intelektualams, paniekinusiai žvelgusiems į „naftalininį“ pudruotų perukų teatrą, į operą kaip visgi gal dar nemerdintį žanrą.
Ne tik vaizdiniams sprendimams „Lokyje“ lūžo ledai – Kutavičius į didžiąją operą atvedė ne operinius balsus – visiškai kitoniškuose kultūriniuose kontekstuose (kad nepasakius, radikaliai priešingame nei opera poliuje) autoritetą ir populiarumą užsitarnavusius menininkus – aktorių, literatūrinių programų skaitovą Česlovą Stonį ir liaudies dainų atlikėją Veroniką Povilionienę. Visa tai podraug su Kutavičiaus „baltiškojo minimalizmo“ (repetityviškumo folkloro intonacijų ir ritmų pagrindu) stiliumi išlaisvino „Lokį“ iš standartizuotos vėlyvojo romantizmo su avangardinių technikų prieskoniais estetikos, kokia buvo anuomet Lietuvoje įsivaizduojama kaip vienintelė verta „didžiosios operos“ scenos.
Dar daugiau – žymaus XIX a. prancūzų rašytojo Prospero Mérimée sukurta novelė, kurioje kad ir kraupiai, beveik atstumiančiai, bet visgi pavaizduoti lietuviai, teikė šiam veikalui daugiau ambicijų nei tyliai rusenti kelerius metus LNOBT scenoje. Sumaniai iš literatūrinio šaltinio Aušros Marijos Sluckaitės-Jurašienės suvertas libretas, pakoreguotas kompozitoriaus (tiksliau, sufolklorintas, priartintas prie liaudiškos sakmės) galėjo atverti operai galimybes „sužaisti aukštesnėse lygose“ – tarptautiniuose festivaliuose, teatro gastrolėse. Suprantu, kad laikai buvo sunkūs ir teatras skurdo, tačiau man lig šiol neaišku, kodėl talentingiausius savo projektus prodiusavęs Gintautas Kėvišas („Lokį“ jis užsakė kaip „Vilniaus festivalio“ meno vadovas, o Onutės Narbutaitės „Kornetą“ jau kaip LNOBT vadovas) nė piršto nepajudino dėl jų sklaidos galimybių? Kodėl nepasinaudota anuometinių valdininkų kabinetuose mitologizuotais tais svarbiaisiais jo ryšiais? Atsakymas, kad tai niekam už Lietuvos sienų neįdomu, netinka. Kai įdedi pastangų, daug kas esmingai keičiasi. Esu buvusi kaimyninių kraštų gerokai mažesnio potencialo operinių bandymų pavertimo tarptautiniais projektais, kuriuos čia diskretiškai nutylėsiu, liudininkė.
Laukiant premjeros Klaipėdoje visgi būta nerimo: ar turi savyje „Lokys“ galimybių atsiskleisti nauju pavidalu, jau be kompozitoriaus priežiūros? Užbėgdama pati sau už akių atsakau – taip, turi! Varnas ir jo komanda bei operos atlikėjai tai įrodė!
Varnas – estetas, kultūrinių konotacijų, stilizacijų ir aliuzijų meistras. Jei Kutavičius iš libreto traukė viską, kas paklūsta mito, baladės, liaudies pasakos logikai, tai Varnas ieškojo žmogiškosios prigimties dualizmo, psichologinių personažų motyvacijos galimybių. Sluckaitės-Kutavičiaus personažai statiški, kaip mitologiniai archetipai, tuo tarpu Varnas imasi jų vidinio „aš“ dinamikos.
Jeigu senąjį Jurašo pastatymą stebėjome lyg iš šalies, kaip sekamos pasakos ar baladės vaizdinius, tai Varnas verčia mus įsitraukti į personažų psichologinį pasaulį, susidurti su savimi, savyje „tūnančiu žvėrimi“. Mums tai nepatogu, norime atsiriboti, kaip kad bandome psichologiškai apsiginti žiūrėdami siaubo filmą ar kraupų detektyvą. Tad jei Jurašo spektaklio žiūrovo refleksija buvo nuostaba, Varno – savistaba. Kai Grafas Šemeta godžiai čiulpia kraują iš Julijos sužaloto kojos piršto, mus ne tik kaip ir Juliją persmelkia baimė, bet ir įtraukia grafo ekstazė. Tą akimirką mes esame ir gėrio, ir blogio, ir šviesos, ir tamsos pusėse. Vestuvių scenoje virpame kartu su nuotaka, tramdomės kartu su jaunikiu ir smalsiai stebime / teisiame kartu su vestuvininkų choru. Mums atlėgsta, kai iš scenos dingsta pamišusi Grafo motina, o atminty dar ilgai ataidi Vienaakės senės prakeiksmas: „Moteriška piršliu – velnias šliūbą duoda!“
Be galo mėgstu Gintaro Makarevičiaus scenovaizdžius. Netgi prisimenu vieną nevykusį dramos spektaklį, betgi kuriame negalėjau atplėšti akių nuo užburiančios scenografijos transpozicijų. „Lokyje“ dailininkas iš pradžių įkurdina personažus realistiškame tirštos prieblandos (šviesų dailininkas Vilius Vilutis) dvaro bibliotekos scenovaizdyje, tačiau monotoniškos knygų nugarėlės nenumaldo blogos nuojautos. Prieblanda prislegia ir Profesorių iš Karaliaučiaus, kurį baugina lyg vaiduokliai iš tamsos išnyrantys dvaro gyventojai. Čia puikiai perteikta režisieriaus sumanyta XX a. pradžios nebyliojo kino siaubo filmų estetika. Prieblandoje išryškėja personažų siluetai – skoningi Dainiaus Bendiko kostiumai.
Miško scena užlieta mistiškais atspalviais – sidabrišku pilnaties, bloga lemiančios „kraujo putos“… Scenovaizdis inkrustuotas Varno „ekslibrisu“ – šešėlių ir lėlių teatro fragmentais. O Juliją išvystame efemerišką, palaidu apdaru, lyg Sapnų mergaitę iš Varno režisuoto Narbutaitės „Korneto“ (2014, LNOBT). Julijos sūpynės – dar viena Varno autocitata iš jo režisuoto Verdi „Rigoleto“ Džildos scenos (2003, LNOBT).
Išskirčiau choreografo Manto Stabačinsko indėlį – personažų plastiką, elegantiškai suvaldytas masines scenas.
Muzikinį vyksmą valdė dirigentas Martynas Staškus. Jam partitūra puikiai pažįstama iš pirmojo pastatymo Vilniuje, išstudijuota ir aptarta su pačiu kompozitoriumi. Nors vilnietiško spektaklio garso įrašą ne kartą esu klausiusi, visgi gyvame, spalio 22 d. spektaklyje kai kurie partitūros puslapiai suskambo lyg su nauja potekste, gyviau, įtaigiau. Tiesa, pirmame veiksme orkestras neskambėjo puikiai, buvo justi muzikantų įtampa, slystelėjimai „pro šalį“, tačiau antrame veiksme ryžtingais mostais dirigentas išsireikalavo darnos ir sklandumo, tad kuo toliau, tuo komfortiškiau buvo ausims.
Profesoriaus iš Karaliaučiaus vaidmens atlikėjas profesorius Vladimiras Prudnikovas – irgi pirmojo pastatymo talismanas, sveiko proto ir civilizacijos įvaizdis, spektaklio ašis, į kurią norisi saugiai įsikibti šioje kraupioje istorijoje. Manyčiau, taip jautėsi ir jo jaunesnieji scenos partneriai. Prudnikovo buvimas scenoje – lyg saugi vaistinėlė, kuri tučtuojau pagelbėtų, jeigu kas nors nutiktų.
Grafas Šemeta – puikus Andriaus Apšegos vaidmuo. Artistas išsaugo personažo paslaptį, kuri baugina ir sykiu traukia: tai ir žavus, geistinas vyras, ir kraupaus instinkto ir / ar prakeiksmo įkaitas. Įspūdinga jo scena su savo antrininku Šarūnu Šapalu.
Julija – nuostabioji Gunta Gelgotė. Jos trapumas, plastika, angeliškas balso tembras, raiški dikcija ir charizma suteikia spektakliui gelmės, baladiško tragizmo ir taurumo.
Julijos antipodas – Grafienė, kurios pamišimą, kraupią, nepakeliamą vienatvę, kančią ir kovą su demonais puikiai perteikė Jovita Vaškevičiūtė,
Įdomus Daktaro – Tado Jako vaidmuo. Jis tarsi realistiškas, atstovauja sveiko proto žemiškajam pasauliui, tačiau niaurus dvaro gyvenimas, jo paties praeities išgyvenimai kare, ten patirtas luošumas daro jį pažeidžiamą, neurotišką.
Išraiškinga lemties pranašė Vienaakė senė – Aurelija Dovydaitienė, kurios pranašystės lyg laikrodžio dūžiai įrėmina spektaklio laiko atkarpas.
Maršalkos vaidmenį atliko Mindaugas Rojus, nebylaus tarno Pranciškaus – Virginijus Rupšys. Puikiai skambėjo Vladimiro Konstantinovo parengtas teatro choras.
Kompozitorius neapsunkino vokalinių partijų „didelio balso“ reikalavimais, tačiau ariozinio tipo monologai ir replikos prašyte prašosi ne tik intonacinio tikslumo, bet ir natūralumo, vokalinio užtikrintumo ir įtaigumo, kitaip tariant, įsidainavimo, išlaisvėjimo, ką ne visiems dainininkams pirmuosiuose spektakliuose pavyksta pasiekti.
Neturėdamas tinkamos scenos (spektakliai glaudžiasi Žvejų rūmuose) Klaipėdos teatras ambicingai kaupia repertuarą ir bent jau nacionalinių veikalų reprezentacijos lygmeny tampa ambicingu (ambicingiausiu?) žaidėju. Klaipėdiečiai atgaivino ir Balsio „Kelionę į Tilžę“, ir „Eglę žalčių karalienę“, ir ėmėsi „Lokio“. Kaskart lankydamasi jų premjerose „ūkiškai“ nužiūriu dekoracijas: ar jos gamintos tik Žvejų rūmų scenai, ar turėti galvoje ir būsimosios scenos parametrai? Kitaip tariant, ar spektakliai galės gyvuoti, kai teatras grįš į atnaujintą savo pastatą? Nesu naivi, kad manyčiau, jog uostamiesčio gyventojai veršis į „Lokį“ kaip į kokią smagią operetę, bet vilčių, kad teatro vadovybė ras būdų parodyti spektaklį ne tik klaipėdiečiams ir gal ne tik Lietuvos žiūrovams, kol kas nenorėčiau atsisakyti.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Naujasis „Lokys“: ar išgirsi savo vidinį „žvėrį“? – Menų faktūra (menufaktura.lt)
Akimirkos iš prof. Kazio Stonkaus vardo respublikinio akordeonistų konkurso-festivalio Kretingoje 2022 spalio 28d.
„Regėjimo netekusi kaunietė gavo likimo dovaną: mato garsų spalvas”. Interviu su magistrante Silvija Beatriče Petkevičiūte
Kaunietės pianistės Silvijos Beatričės Petkevičiūtės (23 m.) bičiulis neseniai pajuokavo: „Tau gerai, tu nematai, kokios dabar kainos!“ Regėjimo netekusios merginos tokia frazė anaiptol neįskaudino, o prajuokino.
Pašnekovė pastebi, kad tame, jog ji nemato, yra ir daugiau privalumų: ji žmonių nevertina pagal išvaizdą ar aprangą ir pagal tai nesusidaro išankstinio nusistatymo – tiesiog pabendravusi su žmogumi greitai pajunta, koks jis yra viduje. „Būna, kad mano amžiaus merginos susižavi kokiu vaikinu vien dėl to, kad jis gražus – man tas negresia“, – nusišypsojo Silvija.
Skaitykite visą straipsnį: https://www.lrytas.lt/gyvenimo-budas/likimai/2022/10/27/news/regejimo-netekusi-kauniete-gavo-likimo-dovana-mato-garsu-spalvas-24771073
VDU MUZIKOS AKADEMIJOS AKORDEONO KATEDRAI – 10 METŲ!
» VDU MUZIKOS AKADEMIJOS AKORDEONO KATEDRAI 10 METŲ! (kaunofilharmonija.lt)
VDU Muzikos akademijos Akordeono katedra skaičiuoja dešimtmetį. Per šį trumpą laikotarpį nuveikta daug darbų, įeisiančių į Lietuvos akordeono istoriją. Aukštą katedros pedagogų profesionalumą liudija išauginti nacionalinių ir tarptautinių konkursų laureatai – L. Salijus, A. Rakauskas, V. Danielius, A. Daučianskaitė, A. Daučianskas, V. Jurkšienė, A. Petrauskaitė ir kiti. Studentai tapo prestižiškiausių tarptautinių konkursų nugalėtojais ir laureatais, aktyviai koncertuoja Lietuvoje ir už jos ribų. Katedros vedėjo Kazio Stonkaus ir jo kolegų Gražinos Lukošienės, Mindaugo Labanausko dėka Kaune buvo surengti vieni žymiausių tarptautinių konkursų – „Coupe Mondiale“, „Trophe Mondiale“, jų metu lankėsi akordeonininkai iš viso pasaulio. Meistriškumo pamokas vedė geriausi akordeono pedagogai – V. Semionov, E. Moser, A. Nebel, M. Bone, G. Dellarole, M. Bjeletič ir daug kitų. Katedros studentai pasaulyje yra vertinami tiek kaip klasikinės muzikos atlikėjai, tiek pramoginės muzikos, džiazo.
VDU MA Akordeono katedra dėkoja šviesaus atminimo prof. P. Bingeliui, filharmonijos vadovui J. Krėpštai, akordeonistų draugijos pirmininkei G. Lukošienei ir B. Rušėnienei, Lietuvos nacionalinės akordeonistų sąjungos viceprezidentui M. Labanauskui, šviesaus atminimo prof. K. Stonkui, doc. G. Mameniškiui ir doc. P. Velikiui, VDU MA dekanui S. Geruliui, prodekanei D. Bukantaitei ir visiems prisidėjusiems prie katedros kūrimo.
K. Stonkus skatino ne tik groti akademinį repertuarą, bet ir kurti savo kompozicijas, todėl koncerte skambės daug autorinių kūrinių. Jubiliejiniame koncerte dalyvaus buvę ir esami studentai, šiuo metu dirbantys dėstytojai G. Mameniškis, A. Rakauskas, P. Velikis. O jiems talkins visas būrys scenos bendraminčių.
Akordeonas – yra jaunas, jaunatviškas ir vienas universaliausių instrumentų. Toks bus ir jubiliejinis katedros koncertas, kuriame skambės tiek akademinės muzikos kūriniai, tiek džiazas, autorinė muzika. O į jį kviečiami visi neabejingi akordeono skambesiui. Girdėsite akordeoną solo, su kameriniu orkestru, įvairių ansamblių sudėtyse.
Kelios akimirkos po prof. A. Paley, prof. R. Butvilos, M. D. Sakavičiaus koncerto VDU Muzikos akademijoje spalio 25 d.
Nuotraukų autorė Meiqi Zhang
Kviečiame į labdaros ir paramos vakarą – „Eglutės juokas”
Tik bendrystėje esame stiprūs!
2022 spalio 20 d. Kauno valstybiniam muzikiniame teatre vyko padėkos koncertas Ukrainos rėmėjams „Kartu už laisvę“, kuriame pasirodė Kijevo nacionalinio akademinio operetės teatro ir Kauno valstybinio muzikinio teatro kolektyvo artistai. Emocingą nuotaiką kūrė choro dainininkai, teatro orkestras, solistai.
Nuotr. T. Biliūno.
Koncerte dainavo ir VDU Muzikos akademijos alumniai.
Ingrida Kažemėkaitė (doc. S. Garbatavičiūtės kl.)
Gabrielė Bielskytė (doc. B. Sodaitytės kl.)
Ieva Goleckytė (prof. S. Martinaitytės kl.)
Andrius Apšega (prof. SW. Martinaitytės kl.)
VDU Muzikos akademijos asistentė Gabrielė Bukinė (prof. S. Martinaitytės kl.)
Kviečiame į pianisto Rimanto Vingro koncertą
Kviečiame į pianisto Rimanto Vingro koncertą šį penktadienį, spalio 28 d. 17:00.
P r o g r a m a
FRANZ SCHUBERT (1797 – 1828)
Sonata in A-dur, D. 959
Allegro
Andantino
Scherzo: Allegro vivace – Trio: Un poco più lento
Rondo: Allegretto – Presto
FRÉDÉRIC CHOPIN (1810 – 1849)
Mazurka a-moll, Opus 17, No.4
Mazurka e-moll, Opus 17, No. 2.
CLAUDE DEBUSSY (1862 – 1918)
Mazurka L.67
MIKALOJUS KONSTANTINAS ČIURLIONIS (1875 – 1911)
Mazurka h – moll, VL 234
Mazurka e-moll, VL 172
KAROL SZYMANOWSKI (1882 – 1937)
Dvi mazurkos, Op. 62.
Renginio trukmė: 45 min.
Renginys nemokamas.
Rimantas Vingras gimė Šiauliuose, mokėsi M. K. Čiurlionio meno mokykloje, studijavo Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje, bei Sinsinačio universitete JAV. Jis koncertavo Japonijoje, Kinijoje, Italijoje, Rusijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje ir JAV, skambino su Lietuvos muzikos akademijos bei London Mozart Players orkestrais. Nuo 2005 m. gyvena Londone.
1996–1999 m. Rimantas dirbo Šiaulių universiteto muzikos katedros, vėliau Sinsinačio universiteto parengiamojo skyriaus dėstytoju. Šiuo metu yra VDU Muzikos akademijos bei Razumovskio akademijos Londone dėstytojas.
Rimantas Vingras aktyviai dalyvauja Londono „Santaros-Šviesos“ klubo veikloje. Jo inicijuoti renginiai – Ch. Sugiharos koncertas-minėjimas, Kembridžo–Londono simpoziumas – susilaukė išskirtinio dėmesio. Rimantas taip pat dalyvavo lietuvių veikloje JAV: 2004 „Dainavoje“ Mičigane skaitė paskaitą „Muzika ir simbolis: Skriabinas, Čiurlionis, Baltrušaitis“, 2005 m. Sinsinačio universitete – „Theodoro Adorno kūrinių ir meno teorijos jungtys“.
Įvykio Facebook nuoroda: https://fb.me/e/2iWWEW81L
Kviečiame į Prof. Anna Mikolon (Lenkija) meistriškumo kursus pianistams-akompaniatoriams
