„Balsų šviesoje: Zabielaitės–Karvelienės atminimui“
2025 metų spalio 18 dieną Anykščių Onos Zabielaitės-Karvelienės muziejuje vyko iškilmingas koncertas, skirtas pagerbti šviesų Lietuvos vokalo pedagogės ir dainininkės Onos Zabielaitės–Karvelienės atminimą. Jos vardu rengiamas tarptautinis vokalistų konkursas, suburiantis jaunuosius talentus iš įvairių šalių, tapo svarbiu kultūriniu reiškiniu, puoselėjančiu profesionalaus dainavimo tradicijas ir skatinančiu jaunimo kūrybiškumą.
Koncerte dainavo Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos profesorių Sabinos Martinaitytės ir Audronės Eitmanavičiūtės studentai – tarptautinių konkursų laureatai Ugnė Stražnickaitė, Gabrielė Lekaitė ir Mykolas Mikšys. Savo balsais ir muzikalumu klausytojus džiugino ir Greta Zabielaitė bei Ieva Vaivadaitė. Koncertui akompanavo ir koncertą vedė profesorė Audronė Eitmanavičiūtė, kurios subtilus ir jautrus muzikavimas ir šmaikštūs komentarai papildė kiekvieną pasirodymą.
Vakaro programa atsiskleidė kaip turtinga ir įvairialypė muzikinė kelionė, kurioje susipynė skirtingų epochų, tautų ir žanrų kūriniai. Koncertas prasidėjo jautria Česlovo Sasnausko daina „Karvelėli mėlynasai“, kurią atliko Greta Zabielaitė, o vėliau visi solistai susijungė bendrai V. Kernagio kompozicijai „Baltas paukštis“, simboliškai įprasminusiai bendrystę ir muzikinę šviesą.
Programoje skambėjo lietuvių kompozitorių kūriniai, atspindintys tautinį jausmą ir kultūrinį paveldą – V. Klovos liaudies dainos išdaila „Močiutės dvarely“ (Gabrielė Lekaitė), V. Kuprevičiaus „Vasilkėliai“ (Ieva Vaivadaitė), A. Šenderovo daina iš vokalinio ciklo „…puslapiai iš užmirštos knygos“ (Ugnė Stražnickaitė), bei G. Kuprevičiaus „Gloria“ ir „Mišios prie židinio“, atliktos duetu (Ugnė Stražnickaitė ir Mykolas Mikšys).
Koncertas įgavo tarptautinį atspalvį per užsienio kompozitorių kūrinius: G. F. Handelio arija „Sorge Infausta“ iš operos „Orlando“ (Mykolas Mikšys), T. Sygietinskio „Kukuleczka“ (Greta Zabielaitė), T. Joteyko frotola „Spiew krolowej Bony“ iš operos „Zygmunt August“ (Ugnė Stražnickaitė), G. Gershwino „Porgy’s Song“ iš operos „Porgy and Bess“ (Mykolas Mikšys), M. Gebirtigo „Kleiner Yosem“ (Ieva Vaivadaitė), bei D. Seltzerio muzikinio teatro kūriniai „Kum arayn in shenk“ ir „Lekhayn“ iš miuziklo „La meguilla D‘Itsik“ (Gabrielė Lekaitė ir Greta Zabielaitė).
Vakaro kulminacija tapo visų solistų atliekama L. Cohen daina „Hallelujah“ iš miuziklo „Shrek“, o bisui nuskambėjo G. Kuprevičiaus „Coda“ iš poetinės oratorijos „Amžinoji šviesa“, kuriai pritarė ir publika – tai tapo jautriu bendrystės ir muzikos šventės akordu.
Šis koncertas ne tik pagerbė Onos Zabielaitės–Karvelienės atminimą, bet ir priminė jos neįkainojamą indėlį į Lietuvos muzikinę kultūrą. Jos ugdytiniai, tęsdami pedagogės pradėtą darbą, liudija vokalinio meno gyvybingumą ir prasmingumą. Renginys tapo įkvepiančiu susitikimu su muzika, kuri ne tik džiugina ausį, bet ir paliečia sielą, kviesdama stabtelėti, įsiklausyti ir pajusti jos gyvybingą pulsą.
PROGRAMA
- Č. Sasnauskas, „Karvelėli mėlynasai“ – G. Zabielaitė;
- V. Kernagis, „Baltas paukštis“ – visi solistai;
- V. Klova, lietuvių liaudies dainos išdaila „Močiutės dvarely“ – G. Lekaitė;
- G. Kuprevičius, „Vasilkėliai“ – I. Vaivadaitė;
- G. F. Handel, Zoroastro „Sorge Infausta“, op. „Orlando“ – M. Mikšys;
- T. Sygietinski, „Kukuleczka“ – G. Zabielaitė;
- T. Joteyko, Frotolla italiana, Spiew krolowej Bony, op. „Zygmunt August“ – U. Stražnickaitė;
- G. Gershwin, Porgy‘s song, op. „Porgy and Bess“ – M. Mikšys;
- M. Gebirtig, „Kleiner Yosem“ – I. Vaivadaitė;
- A. Šenderovas, Daina iš vok. ciklo „…puslapiai iš užmirštos knygos“ – U. Stražnickaitė;
- D. Seltzer, „Kum arayn in shenk“, miuz. „La meguilla D‘Itsik“ – G. Lekaitė;
- D. Seltzer, „Lekhayn“, miuz. „La meguilla D‘Itsik“ – G. Zabielaitė;
- G. Kuprevičius, „Gloria“, „Mišios prie židinio“ – U. Stražnickaitė, M. Mikšys;
- L. Cohen, „Hallelujah“, miuz. „Shrek“ – visi solistai;
- Bisui: G. Kuprevičius, Coda, poetinė oratorija „Amžinoji šviesa“ – visi solistai ir publika.
Interviu su Gabriele Bukine: „Svajonių vaidmenys dažnai slepiasi ten, kur jų mažiausiai tikiesi”
2025-10-26 Justina Paltanavičiūtė
Kauno valstybinis muzikinis teatras (KVMT) naują sezoną pradėjo pirmą kartą Lietuvoje statoma Francesco Cilea’os opera „Adriana Lekuvrer“ (rež. Marta Aliide Jakovski).
M. Aleksos nuotr.
Virsmai: operos žiūrovai gali įsitikinti esant ypatingo ryšio tarp solistės ir jos herojės. „Adriana į mano širdį tiesiog įskriejo“, — prisipažįsta ir pati G. Bukinė.
Šią operą, pristatomą kaip bendro KVMT ir Estijos Pernu mieste rengiamo operos festivalio „PromFest“ projekto tąsą, drąsiai galima vadinti Lietuvos operos scenoje dar neatrastu perlu, nes ji žavi itin meistriškai muzikos garsais papasakota tikra garsios prancūzų aktorės Adrienne’os Lecouvrer, gyvenusios XVIII a. Paryžiuje, istorija.
„Adriana Lekuvrer“ Lietuvos operos scenoje atsirado neatsitiktinai – statyti būtent šią operą pasirinko pagrindinį vaidmenį joje kurianti Gabrielė Bukinė. Šiandien rodomą „Adrianą Lekuvrer“ KVMT skiria Pasaulinei operos dienai, kasmet minimai spalio 25-ąją. Spektaklio išvakarėse su G. Bukine pasikalbėjome apie tai, kuo ją sužavėjo ši opera, ką bendro turi Gabrielė ir Adriana – du skirtingų laikmečių scenos talentai, kaip vyksta G. Bukinės vaidmens kūrimo procesas ir kaip ją suranda svajonių vaidmenys.
– Laimėjusi Klaudios Teaev jaunųjų operos dainininkų konkursą, turėjote galimybę pasirinkti operą „PromFest“ festivalio pastatymui. Kodėl pasirinkote būtent „Adrianą Lekuvrer“? Kuo ši opera Jus žavi?
M. Aleksos nuotr.
– Visų pirma, mane labai žavi veristinės operos – tikriausiai todėl, kad jos paremtos tikrų žmonių tikromis istorijomis. Man patinka realistiškos, gyvenimiškos, dramatiškos ir net tragiškos istorijos, jas lydinti nuoširdi, graži, tačiau nebanali muzika. „Adriana Lekuvrer“ visa tai turi, tad pagalvojau: kodėl gi ne?
– Kūrybinės komandos nariai užsiminė, kad tarp Jūsų ir Adrianos personažo mato stiprų ryšį – esą jus sunku atskirti vieną nuo kitos. Kaip Jūs asmeniškai patiriate šį ryšį?
M. Aleksos nuotr.
– Tikriausiai mano kaip Gabrielės ir kaip Adrianos panašumus ir skirtumus tiksliausiai galėtų nusakyti aplinkiniai, matantys mane ir mano kuriamą veikėją iš šono. Kai pats kuri vaidmenį, susikoncentruoji į daugybę dalykų, dažniausiai į daugybę smulkmenų, o bendras vaizdas, kaip ir paveiksle, geriau matomas šiek tiek atsitraukus. Kūrybos proceso kelyje neabejotinai šiek tiek susitapatinu su savo kuriamais personažais, ypač kai tas procesas trunka ilgai – rytą vakarą, bemaž pusę metų. Vis dėlto pačiai, būnant to paveikslo viduje, sunku pasakyti, kiek tų panašumų yra ne tik scenoje, bet ir realiame gyvenime.
Vis dėlto turiu prisipažinti, kad Adriana į mano širdį tiesiog įskriejo – matyt, tai ženklas, kad visgi bendrų charakterio, jausenos, būsenos, emocijų tapatumų jau nuo pat pradžių buvo nemažai. Žinoma, nepaprastai malonu girdėti tokius žodžius iš kūrybinės komandos – tai man didelis komplimentas ir padrąsinimas. Man svarbiausia, kad mano vaidmuo būtų įtikinantis.
M. Aleksos nuotr.
– Adriana operoje yra žymi ir talentinga aktorė, Jūs – taip pat išskirtinė dainininkė. Adriana susiduria su iššūkiu atskirti asmeninį gyvenimą nuo kūrybos – kaip ir daugelis aktorių, ji dažnai nežino, kas yra tikra, o kas iliuzija. Kaip Jūs išgyvenate savo kuriamus personažus? Ar Jums nesunku atskirti save nuo vaidmenų?
Savo kuriamas veikėjas stengiuosi išgyventi visa esybe. Tai nelengva, nes sekina emociškai, tačiau kitaip neišeina. Man būtina iki galo suprasti savo kuriamos veikėjos psichologinę būseną, aplinkos veiksnius, kitų žmonių įtaką jai, jos elgesio priežastis. Kuo giliau į tai neriu, tuo labiau, tikriau viską išgyvenu, net jeigu to ir nenoriu. Kūnas juk nesupranta, kad tai tik iliuzija – jis reaguoja taip, lyg viskas vyktų iš tiesų. Todėl po spektaklio dažnai ateina nuovargis – jausmas, lyg būčiau viską, kas vyko operoje, patyrusi, išgyvenusi tikrovėje. Iš čia, manau, ir ateina frazė „išeiti iš vaidmens“.
– Viename interviu minėjote, kad muzika Jums visada asocijavosi su laisve. Ar šis požiūris išliko? Klasikinėje muzikoje, ypač operoje, yra daug taisyklių, o kur dar pubikos ir kritikų lūkesčiai… Ar tai neriboja Jūsų kūrybinės laisvės?
– Aš vis dar laikausi nuomonės, kad laisvė gimsta formoje. Mane toks požiūris išties veikia – jis mane išlaisvina. Gal todėl taip myliu operą. Taip, čia yra daug taisyklių: scenos, dainavimo, muzikos interpretavimo. Tačiau kai jas perpranti ir supranti, kad jos susiformavo ne veltui, pasidaro lengviau: taisyklės nebevaržo, o pradeda tarnauti. Juk kaip kartais gyvenime sunku, kai turi per daug pasirinkimo ir tos vadinamosios laisvės. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad kuo daugiau pasirinkimų, tuo lengviau. Tačiau dažnai nutinka priešingai – galimybių perteklius ima paralyžiuoti ir atima aiškią kryptį.
M. Aleksos nuotr.
Gal tai ne pats tiksliausias pavyzdys, bet įsivaizduokite: jums liepia parašyti rašto darbą apie bet ką – bet kokia forma ir bet kokio ilgio. Iš pradžių atrodo: oho, kiek laisvės! Tačiau netrukus ateina suvokimas, kaip sunku apsispręsti: nuo ko pradėti, kokia kryptimi eiti? Pasirinkimų gausa ima ne įkvėpti, o stabdyti kūrybą. O jeigu pasakytų: „Parašyk dviejų stulpelių eilėraštį gamtos tema“ – protas iškart susitelkia. Įsijungia kūrybos režimas, mintys nukreipiamos aiškia kryptimi. Tada atsiranda tikroji laisvė.
Laikausi nuomonės, kad laisvė gimsta formoje. Mane toks požiūris išties veikia – jis mane išlaisvina. Gal todėl taip myliu operą.
Panašiai ir scenoje – retas solistas jaučiasi laisvas neturėdamas jokių gairių, nežinodamas, kas turi įvykti. Tuomet prasideda abejonės, blaškymasis. Kai turi aiškią formą, kryptį, esminius orientyrus, viskas tarsi savaime užsipildo nuo taško A iki taško B. Man tai yra tikroji kūrybos laisvė.
– Kas lėmė, kad pasirinkote būtent operos kelią?
– Sunku pasakyti. Pasirinkau eiti operos keliu dar tuomet, kai nebuvau girdėjusi operos atliekamos gyvai. Buvo nepaaiškinama nuojauta, kad turiu rinktis būtent šią specialybę. Jaučiau, kad turiu eiti būtent šiuo keliu, kad ir kokie iššūkiai lauktų. O jų tikrai netrūko – iki stojimo į Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademiją su opera ar dainavimu profesionaliai susidūrusi nebuvau. Žinoma, bandymų dainuoti iki tol tikrai buvo – būrelių ir koncertų, ir jau tada jaučiau, kad balsas pats savaime turi klasikinį, operos prieskonį.
M. Aleksos nuotr.
– Ar turite savo svajonių vaidmenį? Jei taip – koks jis?
– Nenoriu šiuo klausimu apriboti savo sąmonės, todėl neturiu vieno svajonių vaidmens. Jau esu sukūrusi ne vieną vaidmenį, apie kurį anksčiau net nesvajojau, – jie atsirado netikėtai ir tapo ypatingi. Už tai esu labai dėkinga likimui. Įsitikinau, kad svajonių vaidmenys dažnai slepiasi ten, kur jų mažiausiai tikiesi.
– Papasakokite, kas Jums yra kūrybos procesas – kaip jis vyksta?
– Kūrybos procesas prasideda nuo tos akimirkos, kai sužinau apie man skirtą vaidmenį. Nuo tada bent keletą kartų per dieną apie jį pagalvoju, pradedu rinkti informaciją visais įmanomais pavidalais – geros redakcijos natas, įvairius įrašus, – tai labai svarbu! – solistų, atlikusių tą vaidmenį, mintis, interviu, įžvalgas, interpretacijas, dirbu su vokalo pedagogais.
Tačiau šiame pradiniame etape nieko nepriimu kaip absoliučios tiesos ir nebandau vadovautis tik vienos krypties gairėmis. Tiesiog noriu turėti sau visą surinktą informaciją, ją apmąstyti, tuos apmąstymus paleisti į orą. Vėliau smegenys pačios atsirenka, ką joms panaudoti, o ko ne.
Kai prasideda operos statymo procesas ir darbas su kūrybine komanda, man labai svarbu profesionalumas ir aiškumas – tiek pačiame darbe, tiek komunikacijoje: svarbu, kad nebūtų nereikalingos įtampos, kad būtų palaikomas pagarbus, žmogiškas ryšys.
Man patinka realistiškos, gyvenimiškos, dramatiškos ir net tragiškos istorijos, jas lydinti nuoširdi, graži, tačiau nebanali muzika. „Adriana Lekuvrer“ visa tai turi.
– Įsiminė viename interviu Jūsų išsakyta mintis, kad bandymas išpildyti visuomenės lūkesčius yra tiesiausias kelias į nesėkmę. Kaip Jums pavyksta to išvengti? Ar turite kokių nors savo taisyklių? Operos dainininkei, ypač moteriai, su didesniais lūkesčiais tikriausiai susidurti tenka ypač dažnai.
– Turiu vieną aiškią taisyklę – tai nuolatinis visokeriopas darbas su savimi. Tai tikrai nelengva ir ne visada pavyksta. Tačiau juk nelengva ir gyventi su visuomenės lūkesčių našta ant pečių, tiesa? Kas, jeigu tie lūkesčiai – neįgyvendinami? Arba visi skirtingi? Tuomet, bandydamas įtikti visiems, nebežinai, nuo ko pradėti. Tai vargina, sekina, alina, o rezultato nėra. Visas dėmesys nukrypsta ne į kuriamą vaidmenį – ne į darbą, dainavimą, o į mintis: „Ką apie mane pagalvos?“
M. Aleksos nuotr.
Tada tikroji kūryba prapuola. Visai kas kita yra racionali kritika, patarimai žmonių, kuriais pasitikiu – tai yra būtina kūrybos ir muzikos atlikimo proceso dalis; visa tai reikalinga tobulėjimui, išsikeltų tikslų siekimui.
– Viešojoje erdvėje dažnai akcentuojama, kad esate kilusi iš mažo miestelio. Ar tai Jums svarbu?
– Gerbiu savo šaknis, jomis didžiuojuosi. Visgi ten susiformavo didžioji dalis mano pasaulėžiūros, vertybių, ten mano šeima, giminės – ištikimiausi gerbėjai.
– Kaip mėgstate pailsėti nuo dainavimo? Daugelis solistų sako, kad jiems labiausiai padeda tyla, tačiau gal turite kokių nors pomėgių, kurie Jums suteikia jėgų, padeda pailsėti?
– Jeigu kalbėtume tik apie fizinį atsigavimą – tai tyla, atpalaiduojančios procedūros, pasivaikščiojimai. O psichologiškai pailsiu per pertraukas įsitraukdama į visiškai kitokią veiklą nei dainavimas – sportuodama, tvarkydamasi buityje, žiūrėdama gerus filmus, skaitydama, bendraudama su žmonėmis, kitaip tariant, spręsdama įvairius uždavinius, nesusijusius su opera.
M. Aleksos nuotr.
Kviečiame į koncertą LENKŲ MUZIKOS KONCERTAS, skirtą Lenkijos Nepriklauomybės dienai paminėti lapkričio 11d. 18 val. Muzikos akademijoje
Muzikos akademijos alumnas Vytenis Danielius išleido kompaktinę ir vinilinę plokštelę „Shades of Heart“
Sielų sonata Čiurlionio vizijose
2025 m. spalio 22 d. VDU menų galerijoje „101“ atidaryta jungtinė Menų fakulteto dėstytojų, absolventų ir studentų medijų meno paroda „Arčiau einantieji“, skirta M. K. Čiurlionio 150 metų jubiliejui. Parodoje pristatomi įvairių sričių kūriniai – fotografija, videomenas, grafika, animacija, garso menas – kuriuose atsispindi Čiurlionio kūrybos įkvėpti motyvai.
Parodos naratyvas kviečia keliauti nuo tamsos link šviesos, remiantis Čiurlionio simbolika ir menų sintezės idėja. Kūryboje dalyvauja VDU Menų fakulteto bendruomenė, o parodos struktūrą formuoja procesijos principas – menininkai ir lankytojai kviečiami eiti „arčiau“, kaip tai apibūdinta Čiurlionio tekste „Psalmė“. Paroda yra oficialios programos „Čiurlioniui 150“ dalis.
Atidaryme dalyvavo VDU Muzikos akademijos prof. Sabinos Martinaitytės ir prof. Audronės Eitmanavičiūtės studentai Gabrielė Lekaitė, Mykolas Mikšys, Liepa Dabriškaitė, Ieva Vaivadaitė, Paulius Katiliavas ir pianistė Domantė Matulevičiūtė, kurie atliko koncertinę programą „Sielų sonata: Čiurlionio šviesoje“.
Programoje skambėjo kūriniai, susiję su Čiurlionio kūrybos temomis ir nuotaikomis, siekiant muzikinėmis priemonėmis pratęsti parodos naratyvą – kelionę nuo tamsos link šviesos. Koncertas tapo integralia parodos dalimi, papildančia vizualinę patirtį garsiniu išgyvenimu ir kviečiančia reflektuoti Čiurlionio įtaką ne tik vaizduose, bet ir muzikoje.
Gabrielės Kuzmickaitės debiutas įprasmino operos dieną
2025 m. spalio 25 d. Kauno valstybinis muzikinis teatras iškilmingai pažymėjo Tarptautinę operos dieną – šią ypatingą progą vainikavo italų kompozitoriaus Francesco Cilea opera „Adriana Lecouvreur“.
Šią dieną švenčiame muzikos, dramos ir pasakojimo galią, vienijančią žmones visame pasaulyje. Opera primena, kad jausmai neturi kalbos barjerų – tai gryniausia meno išraiška, gebanti paliesti kiekvieno sielą.
Tarptautinės operos dienos proga šį vakarą žiūrovams skiriame italų kompozitoriaus F. Cilea operą „Adriana Lecouvreur“ – bendrą Kauno valstybinio muzikinio teatro ir Estijos festivalio PromFest projektą, kuriame susipina profesionalumas, tarptautiškumas ir emocinis gilumas.
Po pirmųjų premjerinių operos spektaklių John Allison, Opera Magazine vyriausiasis redaktorius, rašė: „Spektaklis labai gerai surežisuotas net ir smulkiausiose detalėse, pastatymas pasižymėjo laikui nepavaldžiu moderniu žavesiu…“
Po sėkmingų premjerų Kaune ir Estijoje kritikų ir žiūrovų pamėgta opera sugrįžo į Kauno valstybinio muzikinio teatro sceną, dar kartą primindama, kad klasikinis repertuaras gali būti gyvas, aktualus ir jaudinantis. Tai – jausmingas, dramatiškas kūrinys, atveriantis teatro pasaulio užkulisius ir parodantis, kokia trapi, bet galinga gali būti meilės ir meno jėga.
Šiame spektaklyje Princesės de Bouillon vaidmenyje sėkmingai debiutavo VDU Muzikos akademijos lektorė ir alumnė (prof. Sabinos Martinaitytės kl.) Gabrielė Kuzmickaitė, įnešusi į sceną subtilios elegancijos ir vokalinės brandos. Jos interpretacija išsiskyrė emociniu tikslumu ir scenine drąsa, o balsas – sodrus, lankstus ir puikiai derantis prie Cilea muzikos dramatizmo. Kritikai pažymėjo, kad „Gabrielė Kuzmickaitė sukūrė įtaigią, psichologiškai niuansuotą Princesės de Bouillon figūrą, kurios kiekvienas žvilgsnis ir frazė alsavo vidine įtampa ir teatriniu tikslumu“.
Paulius Katiliavas – penktojo tarptautinio Nechamos Lifšicaitės konkurso laureatas
Jidiš muzika – tai ne tik žanras, bet ir kultūrinė atmintis, išsauganti žydų diasporos patirtis, kalbą, emocijas ir istorijas. Jos melodijose susipina ilgesys, ironija, džiaugsmas ir skausmas – visa tai, kas telpa žmogaus balsui, kai jis kalba ne tik žodžiais, bet ir širdimi.
Tarptautinis Nechamos Lifšicaitės vokalistų konkursas Vilniuje tampa gyvu tiltu tarp praeities ir dabarties. Jis kviečia jaunus atlikėjus iš įvairių šalių ne tik išmokti jidiš dainą, bet ir ją įprasminti – atrasti savą interpretaciją, balsu paliesti tai, kas universalu ir kartu labai asmeniška.
Šiame konkurse jidiš kalba nėra tik fonetinis iššūkis – ji tampa emociniu kanalu, per kurį skleidžiasi kultūrinė tapatybė. Dainos, dažnai kilusios iš teatrų, virtuvės, gatvių ar liturginių apeigų, įgauna naują kvėpavimą, kai jas atlieka jauni balsai, ieškantys ryšio su praeitimi ne nostalgijos, o kūrybinės drąsos keliu.
Nechamos Lifšicaitės – legendinės jidiš dainininkės – vardu pavadintas konkursas ne tik pagerbia jos indėlį, bet ir skatina kultūrinį tęstinumą. Lifšicaitė buvo ne tik balsas, bet ir laikysena – jos dainavimas sovietmečiu tapo tylia rezistencija, kultūros išsaugojimo aktu. Todėl konkurso dalyviai šiandien ne tik dainuoja, bet ir liudija, kad jidiš muzika tebėra gyva, aktuali ir gebanti jungti kartas.
Šiandien, kai pasaulis ieško autentiškumo ir gilesnio kultūrinio dialogo, jidiš muzikos interpretacijos tampa ne tik meniniu, bet ir pilietiniu veiksmu – kvietimu išgirsti, suprasti ir išsaugoti tai, kas trapu, bet gilu.
2025 m. spalio 26 d. vykusiame penktajame Nechamos Lifšicaitės jidiš dainų konkurse, surengtame Lietuvos žydų bendruomenės Jašos Heifeco salėje, dalyviai ir komisijos nariai atvyko iš įvairių šalių: Lietuvos, Izraelio, Latvijos, Estijos ir Jungtinės Karalystės.
Vertinimo komisiją sudarė tarptautiniai žydų muzikos ekspertai ir vokalo pedagogai: Marija Krupoves-Berg, komisijos pirmininkė (Lietuva), Faina Kukliansky (Lietuva), prof. Claudia Visca (Austrija), prof. Bogdan Makal (Lenkija), prof. Eva Ben Zvi (Izraelis). Komisijos nariai vertino ne tik techninį atlikimą, bet ir jidiš kalbos artikuliaciją, interpretacijos autentiškumą, sceninę laikyseną bei gebėjimą perteikti emocinį turinį.
Šis konkursas tapo ne tik meniniu įvykiu, bet ir kultūriniu tiltu tarp skirtingų tradicijų, kartų ir šalių.
Konkurso laureatais paskelbti: III premijos laureatas – VDU Muzikos akademijos magistras Paulius Katiliavas (prof. S. Martinaitytės ir prof. A. Eitmanavičiūtės klasė), II premijos laureatė – Kristine Paseka (Latvija), I premija paskirta Vilniaus mokytojų namų choro „Aidas“ vokalo pedagogei Emilei Elenai Dačinskaitei.
Kultūros vakaras „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinis kraštovaizdis Napoleono Ordos akvarelėse“
Dalyvavo:
architektūros istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius emeritas
Vytautas LEVANDAUSKAS,
architektūros istorikė, kultūros paveldo specialistė
Renata VAIČEKONYTĖ-KEPEŽINSKIENĖ,
Napoleono Ordos kūrinius fortepijonui atliko pianistas Dainius KEPEŽINSKAS
Alumnas Vytenis Danielius tapo „Beltuna Accordions” reklamos veidu ir koncertavo festivalyje „Music China 2025” Šanchajuje
Vytenis Danielius dalinasi įspūdžiais po festivalio Kinijoje:
„Laikas Kinijoje itin turiningas! Didelė garbė dalyvauti festivalyje „Music China 2025”, surengti koncertą ir pristatyti naujausias akustinio akordeono technologijas Beltuna Accordions.
Ši pasaulinė paroda sutraukia populiariausius muzikos instrumentų gamintojus ir atlikėjus iš viso pasaulio.
Čia galima pajusti tikrą pasaulinės muzikos industrijos pulsą ir išbandyti garsiausių muzikos firmų instrumentus.
Malonu užmegzti pažintis su Amerikos akordeonų atstovais „Liberty Bellows“, atlikėjais iš Kinijos, Malaizijos, Italijos ir kitų šalių”.
Nuotraukos: iš asmeninio archyvo
Tarptautiniame konkurse „Moldova Accordion Days” Muzikos akademijos studentė Diana Sinevich (doc. Povilo Velikio klasė) buvo įvertinta antrojo laipsnio diplomu
