Operos solistei Rūtai Sun (Černiūtei) laimė nusišypsojo Kinijoje

Kupiškėnų laikraštis „Vėrinys”

Šeštadienis, 2 Verinys 023 m. balandžio 29 d. rašo apie VDU alumnę, solistę Rūtą Sun (Černiūtę).

OPEROS SOLISTEI LAIMĖ NUSIŠYPSOJO KINIJOJE – Kupiškėnų mintys (kmintys.lt)

Lietuviai, tarp jų ir kupiškėnai,
plačiai išsibarstę po visą pasaulį.
Kraštietė Rūta Sun (Černiūtė)
ketvirtus metus gyvena
Kinijos sostinėje Pekine. Šią šalį
ir Lietuvą skiria didelis atstumas,
tad nebuvome tikros, ar dėl ryšio
trikdžių sutartu laiku pasikalbėsime
per internetą, bet pasisekė.
Kaip profesionali operos solistė
atsidūrė Kinijoje, kuo ten
užsiima, ar pritapo svečioje šalyje,
apie tai ir kalbėjomės.

Jurga BANIONIENĖ
PEKINAS RŪTOS AKIMIS
Kol su Rūta kalbėjome, šalia
čiauškėjo jos pirmagimis Emilis,
kuriam netrukus bus dveji metai.
Lietuviškai pasisveikino ir Rūtos
vyras, Kinijos pilietis Sun Youjie.
R. Sun šeimoje jie kalba trimis
kalbomis – lietuviškai, angliškai ir
kiniškai. Pašnekovei dainuoti kiniškai
daug lengviau nei kalbėti,
tačiau šneka ir pati, aplinkinius taip
pat puikiai supranta. Vis dėlto šios
kalbos žinias norėtų labiau gilinti.
Kinijoje šeima įsikūrusi Pekino,
turinčio apie 24 milijonus gyventojų,
pietuose, priemiestyje, kur daug privačių
gyvenamųjų namų. Čia oras
grynesnis, nėra tiek daug žmonių.
„Pekinas didelis, atrodo, lyg į
vieną miestą būtų sujungta daug
rajonų. Atvykusi į Kiniją, pradžioje
patyriau kultūrinį šoką. Viskas kitaip,
miestas didžiulis, daug kultūrų,
užsieniečių, kitoks maistas, dabar
pripratau. Tiesa, stebina, kad Kinijoje
labai daug visokių daiktų, prekybos
centrai yra įspūdingo dydžio, kai
pirmą kartą pamatai, tai šokiruoja,
gali rasti viską, ko nori. Pilna restoranų,
kavinių. Labai išlavėjo maisto
kultūra, teko įvairaus paragauti.
Pekinas yra labai kosmopolitiškas.
Žmonės čia paprasti, artimi vieni
su kitais, įprasta rūpintis tėvais,
gyventi kartu. Tos lietuvės, kurios
ištekėjusios už tradicinių kinų, gyvena
mažesniuose miestuose, skirtumus
labiau jaučia. Mano šeima yra
kosmopolitiška, tarptautiniai diplomatai,
keliavę ir gyvenę daugelyje šalių,
jie nėra tradiciniai kinai. Yra dalis
kinų, kurie valgo tik kinišką maistą, o
mes – įvairų“, – pasakojo pašnekovė.
Kartu su Rūta, jos vyru ir sūnumi
gyvena ir vyro mama. Kaip
minėjo, tai šioje šalyje įprasta.
I KINIJA  MOKYTOJAUTI
Paklausta, kaip atsitiko, kad
atsidūrė Kinijoje, R. Sun sakė, jog
tai galima vadinti savotiška mistika.
Baiginėdama vaidybos studijas
Italijoje, Toskanoje, amerikietiškame
Misisipės universitete rašė baigiamąjį
darbą, jį apgynusi, pradėjo
galvoti apie darbo paieškas.
„Teatras, dainavimas – specialybės,
iš kurių galima išgyventi, bet
Europoje tai sudėtingiau padaryti.
Ėmiau ieškoti stabilesnio darbo, visokių
galimybių internete. Aptikau
mokytojos darbą Kinijoje, pagalvojau
– pabandysiu, išsiunčiau dokumentus
ir gavau pasiūlymą. Pradžioje dar
mąsčiau neskristi, daug dokumentų
tvarkymo, toli Kinija, bet natūraliai
viskas susiklostė, atsirado ne tik
darbas, bet ir vyras, vaikas. Dievo
planas. Aš tikiu likimu. Kažkada
juokaudavau, kad susirasiu darbą Kinijoje,
ir štai kaip būna, niekada nesakyk
niekada“, – šypsojosi pašnekovė.
Kai 2019 m. Rūta atvyko į šią
šalį, pradėjo dirbti, netrukus pasaulį
sukaustė koronaviruso pandemija.
Iki jos padirbėti teko metus. Mokytojos
darbas paliko gerą įspūdį. Viename
privačiame darželyje ji mokė
vaikus dainavimo, vaidybos, vesdavo
ir anglų kalbos pamokas.
„Darbas buvo lengvas, gerai
mokamas. Vaikai darželyje buvo iš
žymių aktorių, dainininkų šeimų.
Dirbdavau nuo aštuntos ryto iki keturių.
Ryte pamokėlės, nuo dvylikos iki
antros būdavau laisva, tai pietų laikas,
paskui prižiūrėdavau vaikus. Bet ilgainiui
pasidarė nuobodoka, negalėjau
išreikšti savęs. Tada gimė sūnus, prasidėjo
pandemija“, – prisiminė R. Sun.
Nors šiandien gyvenimas Kinijoje,
pasak Rūtos, grįžęs į įprastas
vėžes, negalėjome aplenkti koronaviruso
infekcijos, prasidėjusios būtent
šioje šalyje, temos.
Pašnekovė pasakojo, kad COVID-
19 ligos pradžia gąsdino. Kinijoje
viskas užsidarė.
„Bet mes gyvenome ne Pekino
centre, galėdavome išeiti pasivaikščioti,
o kitą laiką leidome
namie. Nueidavome tik apsipirkti
ir į parkus. Dirbdavome internetu,
per nuotolį vesdavau pamokas
vaikams. Paskui, kai pandemija
sukaustė Europą, pas mus buvo lengviau,
daug kas atsidarė, tik reikėdavo
darytis testus kas tris dienas.
Visur būdavo postai, nueidavai, pasidarydavai
jį, įkeldavai į specialią
programėlę ir, eidamas į prekybos
centrą ar kitur, turėdavai nuskenuoti.
Mes esame laimingi, nė vienas
koronaviruso infekcija nesirgome,
neteko būti karantine. Iš tiesų, baisu
buvo tik pradžia, nes nežinojome,
kas tai yra, nesuvokėme, kaip
reikės sėdėti namie, kaip dirbti, bet
viskas susiklostė savaime, prasidėjo
darbas internetu, pragyvenimui užteko“,
– pasakojo Kinijoje gyvenanti
kupiškėnė.
Dabar Rūta mokytoja nebedirba,
yra užsiėmusi įvairiais teatro,
muzikos, vaidybos projektais.
„Kadangi Kinija visiškai atsidariusi
po pandemijos, čia yra begalė
visokių darbų. Dirbu ir kaip reklamų
modelis, vaidinu fi lmuose, yra daug
renginių, kur esu kviečiama dainuoti,
groti. Užsieniečiai dar vertinami
Kinijoje, yra jiems rinka, kur gali
save išreikšti, galimybių, projektų
daug. Kol vaikas mažas, neskubu
daug apsiimti, bet kiek pavyksta,
tiek dalyvauju projektuose. Prie
mokytojos darbo grįžti neplanuoju,
norėjau pabandyti, nes visą gyvenimą
mane lydėjo teatras, muzika,
dainavimas, rūpėjo išbandyti kažką
stabilesnio“, – teigė pašnekovė.
OPEROJE NIEKADA
NEDAINUOTU?
R. Sun yra baigusi klasikinį dainavimą
Lietuvos muzikos ir teatro
akademijoje, taip pat Vytauto Didžiojo
universitete. Dainavimas į Rūtos
gyvenimą atėjo tada, kai ji pradėjo
mokytis Kupiškio muzikos mokykloje.
„Mokiausi fortepijono specialybės
pas mokytoją Editą Dobrickienę, dainavimas
mane traukė. Studijuoti klasikinį
dainavimą buvo sunku, darbo
daug įdėta, ir tėvai sakė, kad sunki
profesija, bet padėjo užsispyrimas,
noras, tad ėjau į priekį, einu iki šiol,
tik po truputį, palaipsniui“, – teigė ji.
Vis dėlto pašnekovė prisipažino,
jog ne kartą yra sakiusi, kad
niekada nedainuos operos, bet įvyko
atvirkščiai, pasirinko būtent šią
specialybę. „Čia kaip su Kinija, kai
sakai, kad niekada nedarysi to ar to,
taip ir įvyksta“, – juokėsi R. Sun.
Iš Kupiškyje praleistų metų ji
puikiai pamena, kaip rengdavo pasirodymus
Kultūros centre, čia Rūta
dalyvavo ir teatro būrelio veikloje.
Mokėsi Kupiškio Lauryno Stuokos-
Gucevičiaus gimnazijoje, būdama
16 metų išvažiavo mokytis į Vilniaus
Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją.
„Mes su Justinu Jaručiu išvykome
mokytis, jis buvo mano bendraklasis,
kartu gyvenome ir tame
pačiame bendrabutyje, esame ta
pati karta“, – sakė pašnekovė.
Rūta kaip operos solistė dirbo
tik užsienyje. Lietuvoje turėjo
koncertų su Vytauto Didžiojo
universiteto Muzikos akademijos
profesore Sabina Martinaityte, pas
kurią mokėsi. Tačiau baigusi klasikinio
dainavimo studijas, įgijusi
antrą magistrą, nusprendė, kad
nori aktorinio išsilavinimo ir išskrido
į Ameriką.
Kaip operos solistei R. Sun yra
tekę pasirodyti ir Kinijoje. Televizijoje
per Naujųjų metų koncertą ji
atliko lietuvių liaudies dainą „Rūta
žalioji“. Kai čia dar veikė Lietuvos
ambasada, anot pašnekovės, lietuvių,
gyvenančių Kinijoje, kultūrinis
gyvenimas buvo aktyvesnis.
Dabar jį plėtoti stengiasi patys.
„Ambasada rengdavo daug
įvairių renginių, lietuvių gausiai
susirinkdavo, švęsdavome šventes.
Dėl politinių dalykų ji uždaryta,
labai tikiuosi, kad kada nors
ambasada vėl pradės veikti. Visi
čia gyvenantys lietuviai to laukiame.
Lietuvių Kinijoje nemažai,
kai kurie čia gyvena po 20 ar 30
metų, puikiai kalba kiniškai. Ir
dar vis atvyksta. Turime grupę,
palaikome ryšius. Daug lietuvių
yra Šanchajuje, patys ten susiorganizuoja
šventes, neseniai minėjo
Velykas. Čia, Pekine, gyvenantys
irgi buvome kelis kartus susibūrę,
bet pastaruoju metu daug lietuvių
išvyko gyventi į Šanchajų ar kitus
miestus, tai renkamės pavieniui,
draugai, bendraujame, galime lietuviškai
pasišnekėti. Yra viena
moteris Gražina, kuri gamina lietuvišką
produkciją, visko gali įsigyti,
pieno produktų ir pan., nieko
netrūksta, tik gaila, kad niekas dar
neatidarė lietuviško restorano“, –
pasakojo Rūta.
RYŠIAI SU GIMTINE  TVIRTI
Praėjusių metų rugpjūtį R. Sun
su šeima buvo atvykusi į Lietuvą,
gimtąjį Kupiškį. Čia praleido visą
pusmetį ir šį sausį grįžo atgal į
Kiniją. Reikėjo susitvarkyti dokumentus,
norėjo Lietuvoje surengti
ir sūnaus Emilio krikštynas. Viskas
pavyko.
Sulaukė artimųjų raginimo čia
keltis gyventi, bet reikia rūpintis
vyro mama, norisi daugiau padirbėti
Kinijoje, kaip bus vėliau, nežinia.
Kartais pasvarsto, kad norėtų
keltis gyventi kitur. Nėra prisirišę
prie vietos.
Kupiškyje gyvena Rūtos tėvai.
Paklausta, ar gera grįžti į gimtinę,
ji sakė, kad tikrai taip. Ramu, švarus
oras, ypač smagu vasarą, kai
gali daug būti gamtoje, maudytis
ežere ar mariose. Būdama Kinijoje
labiausiai pasiilgsta savųjų, artimų
žmonių, bendrų susitikimų.
Užsiminus apie laisvalaikį, ji
pasakojo, kad Pekine užsiėmimų
netrūksta, dažnai lankosi parkuose,
baseine, Spa centruose, vyksta
į kalnus. „Aš Pekine jau trejus metus
ir viso dar nepamačiau, jis labai
didelis, kuo tik nori gali užsiimti.
Begalė restoranų, parkų, žaidimų
aikštelių, tik norėk ir eik.
Kinai mėgsta sportuoti, šokti,
mėgsta sportinius žaidimus, stalo
tenisą ir pan. Tos veiklos – į valias.
Kuo labiau ekonomika auga,
tuo daugiau atsiveria galimybių“, –
sakė R. Sun.
Muzika yra artima ne tik jai,
bet ir vyrui, kuris groja gitara. Lietuvoje
abu įrašė keletą dainų.
„Nusipirkau ir pradėjau groti
mėnulio būgnu, labai gražus instrumentas,
meditacinis, gal kokią
nors grupę abu sukursime. Tada ir
pasirodyti lengviau, daugiau renginių,
ir patiems įdomiau“, – kalbėjo
pašnekovė.
Ji džiaugėsi ir nauja patirtimi
– buvimu mama. Rūta jaučia, kad
vyksta vidinis augimas. „Norėjau
būti mama, labai tuo džiaugiuosi,
šis instinktas buvo stiprus, Emilis
– Dievo dovana, supratingas vaikas“,
– sakė kupiškėnė.
Ši santuoka Rūtai – antroji.
Skyrybos su pirmu vyru nebuvo
lengvos, tačiau viskas natūraliai
susiklostė. Ji tvirtino, kad tarptautinė
santuoka nėra paprasta. Laikui
einant labiau išryškėja kultūriniai
skirtumai. „Bet mes kol kas
gražiai sutariame, nėra barnių, ne
paaugliai esame. Aš manau, kad
gyvenant santuokoje, reikia duoti
erdvės vienas kitam“, – pabrėžė
pašnekovė.

 

Akimirkos po studentų konferencijos „Laisvė kurti”

Balandžio 28d. VDU vyko  studentų konferencija „Laisvė kurti”.

Muzikos akademijos studentės Aistė Pipiraitė, Erika Švenčionytė, Martyna Kalendraitė, Kristina Zubrickaitė atliko VDU psichologijos programos studento Tado Petrulio kompoziciją „Portugalijos Žiedas”.

Bendradarbiaujant su kolegomis iš  VDU Menų fakulteto, pilnu tempu ruošiamasi VDU kultūros dienų koncertui

 Bendradarbiaudami su kolegomis iš  VDU Menų fakultetas trečio kurso „Muzikos produkcija” programos studentais, pilnu tempu ruošiamasi VDU kultūros dienų koncertui (gegužės 12 d. 17 val., VDU Menų fakulteto kiemelis, Muitinės g. 7).
Kvečiame peržiūrėti akimirkas iš įrašų ir bendradarbiavimo su kolegomis iš  VDU Menų fakultetas

Akimirkos po dėstytojų dalyvavimo Transform4europe festivalyje Katowice, Lenkijoje

Balandžio 26-27d. Muzikos akademijos dėstytojai – lekt. Julija Sadaunykaitė, asist. Nerijus Jakštonis ir asist. Paulius Kaminskas ir akompaniatorius Dominykas Šimonis dalyvavo Transform4europe festivalyje Katowice, Lenkijoje.
Kaip teigė asist. Nerijus Jakštonis, „dešimties universitetų aljansas susivienijęs bendriems tikslams šviesti žmones atsakingus už savo aplinką. Neapsakomai puikus jausmas dalintis muzika klausant nuostabiai auditorijai. Dėkoju Vytauto Didžiojo universiteto administracijai už galimybę dalyvauti renginyje, festivalio organizatoriams už neišdildomus įspūdžius ir nuostabiems žmonėms, kolegoms – Dominykui Šimoniui, Julijai Sadaunykaitei, Pauliui Kaminskui už muzikavimą kartu, turtingas diskusijas ir draugystę”.

Muzikos akademijoje viešėjo ir vedė meistriškumo kursus Džiazo katedros studentams Zara McFarlane-viena talentingiausių ir ryškiausių šių dienų britų džiazo vokalisčių

Balandžio 28d. Muzikos akademijoje viešėjo ir vedė meistriškumo kursus Džiazo katedros studentams Zara McFarlane – viena talentingiausių ir ryškiausių šių dienų britų džiazo vokalisčių.

Britų radijo stoties „Jazz FM” du kartus geriausia šalies džiazo dainininke išrinkta atlikėja.

Džiazą, regį, soulą, folką savo kūryboje derinanti atlikėja – jau daugiau nei dešimtmetį gerai žinoma tarptautinėje džiazo scenoje.

Iš Jamaikos kilusios artistės karjeros „krikštatėviu“ laikomas įžymus britų didžėjus ir radijo laidų vedėjas Gillesas Petersonas, padėjęs atrasti ne vieną džiazo scenos talentą.

Geriausia džiazo atlikėja ji pripažinta Jungtinėje Karalystėje vykstančiuose MOBO ir „Urban Music Awards“ apdovanojimuose. Dainininkės pasirodymai vyksta visame pasaulyje – jos koncertą Stambulo džiazo festivalis paskelbė vienu geriausių programoje.

2018-aisiais Zara pati tapo BBC jaunųjų džiazo muzikantų apdovanojimų komisijos nare.

Naujausias dainininkės albumas „Songs of An Unknown Tongue“ – įkvėptas Jamaikos, iš kurios atlikėja yra kilusi.

Kaupdama įkvėpimą ir patirtis, Zara keliavo į savo protėvių gimtinę, tyrinėjo jos istoriją, ieškojo unikalių ritmų, būdingų šiai šaliai. Rezultatas – muzikinių nuotykių ir originalių garsų kupinas įrašas, dar labiau išpopuliarinęs šią dainininkę.

Daugiau informacijos interneto svetainėje www.kaunasjazz.lt

V Tarptautinis festivalis – konkursas „Mykolo Kleopo Oginskio kūrybos perlai“, kuriame dalyvavo ir VDU Muzikos akademijos studentai. Konkurso rezultatai džiuginantys

2023 balandžio 21 d. Rietavo kultūros centre vyko V Tarptautinis festivalis – konkursas „Mykolo Kleopo Oginskio kūrybos perlai“, kuriame dalyvavo ir VDU Muzikos akademijos studentai. Konkurso rezultatai džiuginantys.

2B studentė Ieva Vaivadaitė (prof. S. Martinaitytės kl.) – diplomas

3B studentė Emilija Bagdonaitė (prof. S. Martinaitytės ir prof. A. Eitmanavičiūtės kl.) – diplomas

3B studentas Kristupas Bauža (prof. S. Martinaitytės ir prof. A. Eitmanavičiūtės kl.) – diplomas

1B studentė Ugnė Stražnickaitė (prof. S. Martinaitytės kl.) – 3 vieta

1M studentas Tovmas Tovmasyan (prof. S. Martinaitytės ir prof. A. Eitmanavičiūtės kl.) – 2 vieta

2M studentas Vardan Gyodakyan (prof. A. Eitmanavičiūtės kl.) pripažintas Geriausiu konkurso koncertmeisteriu

3B studentas Paulius Katiliavas (prof. S. Martinaitytės ir prof. A. Eitmanavičiūtės kl.) – 1 vieta

2M studentė Ugnė Matukaitytė (prof. S. Martinaitytės ir prof. A. Eitmanavičiūtės kl.) – 1 vieta

Balandžio 23 d. vykusiame laureatų koncerte L. Beethoven IX simfonijos finalą kartu su Kauno miesto sinfoniniu orkestru, Kauno valstybiniu choru, dirigentu R. Šerveniku atliko jaunosios VDU Muzikos akademijos prof. S. Martinaitytės kl. alumnės, jaunosios dėstytojos Gabrielė Bukinė ir Gabrielė Kuzmickaitė-Žukauskienė (Ji yra laimėjusi šio konkurso Grand Prix).

Akimirkos po Muzikos akademijos Akordeono skyriaus viešnagės Rygoje

Po trumpos viešnagės Rygoje, doc. Povilas Velikis: „kaip gerai, kad galime keliauti, dalintis muzika! Su VDU Muzikos akademija akordeonistais trumpam pasisvečiavome Rygoje, koncertavome Jāzepa Vītola Latvijas Mūzikas akadēmija. Ačiū Arturs Noviks už jaukų priėmimą!”

Christian Frattima (Italija) meistriškumo kursai dainavimo katedros studentams

Kviečiame į koncertą-dainų popietę VIETOS PO SAULE PAKANKA VISIEMS

Darna su savimi Tomo Kutavičiaus solinio albumo „Ežeras“ pristatymo vakaras „Organum“ salėje

Darna su savimi (7md.lt)

7  meno dienos

Laimutė Ligeikaitė

Nr. 17 (1466), 2023-04-28
Muzika

Tomas Kutavičius. D. Klovienės nuotr.

Tomas Kutavičius. D. Klovienės nuotr.

Balandžio 19 d. kamerinėje „Organum“ aplinkoje įvyko tylus, jaukus fortepijono muzikos vakaras, kuris nieko nedeklaravo, nedemonstravo, nežibėjo efektais, o leido tiesiog panirti į muziką ir, nusimetus kasdienį tempą, lyg prie tykaus ežero parymoti. Tokią būseną sukūrė pianistas ir kompozitorius Tomas Kutavičius, tą vakarą pristatęs savo naują solinį albumą „Ežeras“ (garso režisierius Arūnas Zujus, įrašyta VDU Muzikos akademijos salėje) ir atlikęs keletą kūrinių. „Ilgas laikas, praleistas sodyboje prie ežero, inspiravo šios solinės kompaktinės plokštelės muzikines improvizacijas. Norėjosi improvizuoti tik savo širdies kalba“, – albumo pratarmėje rašo Kutavičius, vėliau prisipažindamas, kad prie ežero yra apmąstęs ne vieną savo kūrinį.

Tomas Kutavičius yra savitai universalus menininkas, vieniems galbūt labiau žinomas pagal ankstesnį savo pašaukimą – kaip džiazo pianistas, talentingas improvizatorius, muzikavęs su pasauliniais džiazo grandais, įvairiais žinomais kolektyvais, grojęs solo tarptautiniuose džiazo festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje, tarp kurių Vilizau, Liucernos (Šveicarija), Detroito „Ford Montreux“ (JAV), „Sons d’Hiver“ (Prancūzija) ir kt.

Kiti jį pažįsta kaip kompozitorių, kuriantį anaiptol ne džiazo kompozicijas, o savitą akademinę įvairių žanrų muziką, tarp kurios įsimena kad ir stambūs kūriniai aktualiosios muzikos festivalio „Gaida“ užsakymu „Dieviškas šėlas“ fortepijonui ir simfoniniam orkestrui (2013, beje, parašytas prie to paties ežero), „Mano sergantis langas“ kameriniam orkestrui (2015), „Mąstanti nendrė“ simfoniniam orkestrui (2017), „Ritus rhythmus“ instrumentiniam ansambliui (2018), „Švenčiausiasis medis“ vyrų chorui ir trimitui (2021). Iš gausios Kutavičiaus muzikos teatrui galima paminėti pastaruosius darbus Jono Vaitkaus režisuotiems spektakliams – Vydūno sceninei misterijai „Ne sau žmonės“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2021), Floriano Zellerio „Tėtis“ (Vilniaus senasis teatras, 2023).

Kutavičius niekada negroja iš natų, juolab savo fortepijoninės kūrybos. Viskas jo galvoje – kaip ir koncerte skambėjusios pjesės – atsiranda čia ir dabar, pasitelkus suvaldytą improvizaciją, apgalvotą jų sekos ir vidinę dramaturgiją, laikantis tam tikro panašumo su plokštelėje įrašytomis, tačiau ir skleidžiant jas vis kitu pavidalu. Vėliau išklausius trylika albumo pjesių buvo galima atsekti koncerte išgirstos muzikos panašų karkasą, sistemą, muzikos charakterį. Tačiau koncerte mums buvo padovanotas nepakartojamas būsenos autentiškumo potyris, galimybė sekti, kaip šią akimirką gimsta kūrinys (dažnam kūrėjui šis procesas užsitęsia parom ar savaitėm, dažniausiai prie penklinių lapų ar kompiuterio) ir kaip jis koreliuoja su improvizacija, bylojančia apie ypatingą atlikėjo intelektinę ir emocinę laisvę. Abstulbino, kaip improvizuoto atlikimo procese susiformuoja tiesiog tobula kūrinio forma!

Ir albume, ir koncerte skambėjo dviejų charakterių muzika. Lyriškos pjesės, besiplėtojančios iš prasmingų pavienių garsų, primenančios puantilistinį audinį su įaustomis melodikos užuominomis, fragmentais, žavėjo garso estetika, švara, ne kažkokia jausminga raiška, o priešingai – visiškai objektyviu, tarsi iš tolo stebimų vaizdinių perteikimu. Kaip radijo laidoje kalbinamas Jūratės Kučinskaitės sakė Kutavičiaus, jis ir siekė atskleisti savo nuolat stebimą ežerą, kuris nuolat keičiasi, mirguliuoja, tviska, perteikti, kaip žiemą skyla jo ledas, skambantis lyg griaustinis, lyg ledo aimana, kaip keičiasi medžių spalvos, formos… Visa tai autoriui svarbu išgryninti, reikliai ir kruopščiai atmesti nereikalingą garsinį balastą, anot jo, „nuimti visą purvą, kuris tave supa, nusirengt kaip rūbą, nusipurtyt tą molį, palikt tik medžio šerdį“.

Tokį išgrynintos estetikos filtrą perėjo ir kitokio pobūdžio pjesės – skerciškos, greitesnės, aštresnės, žaismingos, lyg atkartojančios paukščių čiulbesio melodinius ir ritminius segmentus, jų nuolat kintančią įvairovę. Klausydamas nė nepagalvotum apie tiesmuką iliustraciją, o pasijustum apimtas nenusakomos laisvės būsenos, nešamas spalvingų sąskambių gyvybingumo, judančios faktūros plotų lyg paukščių spiečiaus, užkluptum save gaudantį registrų, faktūrų kontrastus, ragaujantį organiškai skambančių disonansų prieskonius. Šiomis akimirkomis mintyse tarsi būdamas toli prie ežero, autorius sugeba sukurti ypatingą ryšį su klausytoju, apgaubdamas jį švaria, permatoma garsine skraiste, su kiekvienam artimomis, atpažįstamomis konotacijomis.

Iki šiol dar kirba ir to vakaro inspiruoti bendresni klausimai apie tai, kiek laisvai „kvėpuoja“ šiandieninė akademinė kūryba, ar improvizacijos reiškinys ją stumia už žanro ribų, o gal, priešingai, beblėstančioms idėjoms įkvepia gyvybės? Apskritai, kiek artima ir įsiskverbianti į sąmonę yra šiuolaikinė muzika jos besiklausančiajam? Kokia yra dabarties muzikos estetinė vertė? Ar klausytojas turi laiko, kurį gali skirti muzikai, dvasinei ramybei, meniniams potyriams? Atsakymai, žinoma, sklando ore arba nugulę mokslinių tyrimų puslapiuose ir yra ne šio trumpo koncerto įspūdžio formato.

„Ežero“ muzika, sukurta ir atliekama Tomo Kutavičiaus, yra nepaprastai šviesi, spinduliuojanti klasicistiniu objektyvumu ir darna. Ši kompaktinė plokštelė, pasirodžiusi labai nelengvu, pasaulinių kataklizmų ir visuomenių emocinio išsekimo metu, gali būti ir kaip itin paveiki muzikos terapijos priemonė, sugrąžinanti darną su savimi ir, žinoma, su gamta.