Hofmano istorijos – įstabaus grožio muzika ir bedugnė prasmių gelmė
Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras žurnale „Bravissimo” 2024 Nr. 1–2 interviu su operos solistėmis Ugne Matukaityte – Stela (VDU Muzikos akademijos prof. S. Martinaitytės kl. alumnė), Gunta Gelgote – Olimpija, Monika Pleškyte (VDU Muzikos akademijos prof. S. Martinaitytės alumnė) – Olimpija, Viktorija Miškūnaitė – Antonija, Lina Dambrauskaite – Džuljeta apie Jų sukurtus vaidmenis Jacques’o Offenbacho operoje „Hofmano istorijos” (režisierius Federico Grazzini, muzikos vadovas ir dirigentas Sesto Quatrini, libreto autorius pagal Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno noveles Jules Barbier, scenografas Andrea Belli, choreografas Angelo Smimmo, kostiumų dailininkė Valeria Donata Betella, šviesų dailininkas Giuseppe di Iorio), kurios premjera LNOBT scenoje įvyko 2024-ųjų sausio 26-ąją.
Evelina Baužaitė dėkodama solistėm už išsakytas mintis apie kūrybines patirtis, dalindamasi jų ištartimis socialiniuose tinkluose pateikia visą koliažinį interviu:
„Lina Dambrauskaitė: Šioje operoje sutelpa visas Offenbacho gyvenimas, deja, pats kompozitorius nesulaukė savo šedevro premjeros. „Hofmano istorijos” pasižymi elegancija, operetėms būdingu lengvumu ir komiškumu, bet muzikoje nuolat girdimi tamsesni dramatizmo, nihilizmo, kartais absurdo tonai. Turbūt visi klausytojai, apsilankę „Hofmano istorijose”, atpažins bent kelis muzikinius numerius, tad šios operos klausymasis turėtų būti kaip šiek tiek žinoma, bet ir netikėtai nauja muzikinė kelionė.
Monika Pleškytė: Dirbdama su Federico Grazzini buvau laiminga ir dėkinga už tai, kad jis taip pat pastebėjo Hoffmanno ir Offenbacho vaizduotės gaivalus ir išdrįso scenoje pavaizduoti tai, kas buvo užkoduota dar XIX amžiuje. Gebėdamas balansuoti ties beprotybės ir pamišimo riba, režisierius stiprokai sukrėtė ir sunepatogino žiūrovą. Panašus jausmas lydėjo ir mane skaitant Hoffmanno pasakos. Begalinis, nevaldomas meilės troškimas, nuodėmės, ydos, priklausomybės, atsiskyrimas nuo visuomenės – visa tai atsiskleidžia naujame „Hofmano istorijų” pastatyme.<…>
Viktorija Miškūnaitė: Įdomus veikalas – sukurtas remiantis kito kūrėjo, apdovanoto daugeliu talentų, veikalu, kuris, neabejojama, yra paties autoriaus autoportreto atspindys. Hoffmannas buvo kontroversiškai vertinamas ne tik dėl to, kad ėmėsi visokiausių meninių veiklų – buvo ir poetas, ir rašytojas, ir kompozitorius, taip pat piešė karikatūras, – bet ir buvo pernelyg įnikęs į alkoholį. Sunku pasakyti, ar operos režisierius norėjo perteikti tikruosius menininko klaidžiojimus, ar šią opią problemą iškėlė apskritai, tarsi apeliuodamas į visuomenę, o gal kaip tik, būtent į meno kūrėjus? Juk ne paslaptis: nemažai kūrybingų žmonių, negalėdami realizuoti talento, tarsi apsinuodija savo pačių mintimis, neišsipildžiusios idėjos juos graužia iš vidaus, o šią lėtinę sielos eroziją neretai atliepia ir dar paspartina alkoholis. Žvelgiant kitu aspektu, svaigalai ar narkotikai menininkams dažnai tampa atsipalaidavimo, o daliai – net įkvėpimo sąlyga. Taip įsisuka toksiškas ratas: svaigalai žudo, bet kartu atveria kitas, blaiviu protu nepasiekiamas dimensijas, dovanoja vizijas, tad visa tai lemia pražūtingą santykį su pačiu savimi. <…>
Ugnė Matukaitytė: Menas, meilė, aistra, blogis, alkoholis – apie šiuos dalykus gyvenimai sukasi ne vieną tūkstantmetį. Kai mums nesiseka, kas nors nuvilia ar apgauna, visada galime turėti į ką atsiremti. Vienas tokių dalykų – menas. Poetą nuolat lydi mūza: ji leidžia pamatyti situaciją kitomis akimis; ji lieka net tada, kai visi nusisuka; ją kartais bandome atstumti, bet ji vis tiek grįžta. Man, kaip artistei, ši idėja yra artima. Na, žinoma, ir alkoholio vaidmuo šioje operoje svarbus. Situacijų, kai skausmas skandinamas butelyje, buvo, yra ir dar tikriausiai kurį laiką tikrai bus. Šiame pastatyme puikiai parodoma, kad tokie bandymai užsimiršti gali liūdnai baigtis. Operos istorija paaštrinta, pritaikyta šiuolaikinei kultūrai.
Gunta Gelgotė: Šis pastatymas leidžia girdėti muziką, vadinasi, šiuolaikinė interpretacija tinka. Veriantis scenos uždangai, atrodo, kad laukia tikroviškas, gal net pernelyg buitiškas pastatymas, bet iš tiesų, besikeičiant operos veiksmams, keliaujama per skirtingus vaizduotės pasaulius”.
