J. Sakalytė: Scenoje nėra vietos gėdai
Muzikos akademija šį rudenį pradeda aktyviai – džiazo katedroje apsilankė studijas „Royal Central School of Speech and Drama“ pabaigusi Monika Valkūnaitė. Muzikinio teatro atlikėja vedė meistriškumo kursus „Ekspresyvaus balso ir judesio integracija“, kuriuose studentams suteikė žinių apie tai, koks turi būti atlikėjas ne tik vokaline prasme.
„Esu baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, vėliau studijas Italijoje ir miuziklo studijas Londone, kuriame studijos asmeniškai man labiausiai ir patiko. Visos programos sukoncentruotos, tave moko patys geriausi savo srities specialistai, su kuriais tu nedrįsti ginčytis, nors ir kartais būna nepatogu, kūnas nepriima informacijos, jautiesi nepatogiai“.
Būtent tą nepatogų jausmą Monika ir stengėsi išvyti iš džiazo vokalisčių. „Man tenka susidurti su realybe, kuomet žmonės nustemba, jog džiazą galima mokytis aukštojoje mokykloje. Tačiau visa išraiška džiaze turi išeiti per žodžius, istoriją, o to pas mus vis dar trūksta. Šis žanras yra sudėtingas, reikia daug laiko, jog atlikėjas atrastų save, o ne tik išeitų padainuoti arba ne. Būna ir taip, kad sėdžiu koncerte, klausausi savo autoritetų ir nors viskas atidirbta tobulai, klausydamasi nieko nejaučiu, manęs tai nepaliečia“, – motyvus aiškino džiazo katedros vedėja Justė Sakalytė.
Vedėja mano, jog atlikėjams trūksta aktorystės lavinimo meno ir pati išraiškingumą dainuojant laiko prioritetu. „Tuo ir turi skirtis mėgėjas nuo profesionalo, jog nebūtų blogų kopijų šou, o muzika kurtų meninę vertę. Turi išlavinti įgūdžius, jog atskleistum savo asmenybę kaip menininkas. Tik gaila, kad tam per mažai skiriama dėmesio“.
Paklausus, kaip visgi su šia užduotimi susidorojo Muzikos akademijos studentės, Monika Valkūnaitė teigia, jog pažanga jau padaryta. „Pirmą kartą matėsi, jog merginos jaučiasi nejaukiai, pasitaikė ir juoko „kodėl čia reikia vartytis, kaip tai atrodys“, bet susitikus antrą kartą visos pratimus darė noriai, surimtėjo. Žinot, visi mes esam atlikėjai, tačiau dainininkai ypač susikoncentravę į garso grožį, techniką, tačiau pamiršta, koks yra tikslas to gražaus balso. Aš bandau išjudinti visą kūną, nes dabar dažniau galva dainuoja, o visas kūnas išlieka ramus“. Šiai minčiai pritaria ir J. Sakalytė: „Susikaustymas tik dar kartą įrodo, kaip tokios praktikos mums trūksta. Scenoje atlikėjas neturi jausti gėdos, nepatogumo – atvirkščiai, jis turi būti intymiausiose akimirkose“.
Monika pastebi, jog lietuviai čia jaučiasi saugesni, ramesni, nes dažnai turi darbą, gyvenamą vietą, studijuoja ir ne itin pajaučia konkurenciją. „Jeigu Londone pavėluosi į atranką, nes pristigs motyvacijos – į tavo vietą eilėje laukia dar koks 80 studentų, tokių pačių gabių ir talentingų, todėl ten žmonės tikrąja to žodžio prasme ardosi ir stengiasi. Man teko dalyvauti atrankose ir matyti realų pavyzdį – į miuziklą sulaukiama 4000 paraiškų, o sukviesti tik kelis šimtai iš jų. Žmonės atrenkami pagal nuotraukas, nes tiesiog fiziškai tiek apklausti neįmanoma. Ir nežinai, ar gabų praleidi, ar ne“.
J. Sakalytė ir M. Valkūnaitė tikisi, jog į Lietuvą po truputį ateis praktika, kuomet dainininkai pradės lavinti savo aktorinius sugebėjimus scenoje, mokinsis išreikšti jausmus, nes nesvarbu, kokio žanro muzika atliekama, svarbiausia – visas emocijas tinkamai perduoti klausytojui.
