„Pokalbiai su šviesa, tiesa ir laisve”. Įspūdžiai iš festivalio „Vilnius Jazz 2025“, kuriame dalyvavo Džiazo katedros doc., kompozitorius Tomas Kutavičius

„Vilnius Jazz“ yra keisčiausias festivalis Lietuvos kultūrinėje panoramoje, savo prigimtimi susiejantis natūralų betarpiškumą ir ribinį elitizmą. Joks išsilavinimas neparuošia šiam potyriui: profesorius ir pirmąkart užsukęs smalsautojas vienodai leidžiasi užklumpami garsinių pasakojimų, kurių vieta kūrybinių vertybių hierarchijoje – vienu metu apačioje, garažo dirbtuvėse, ir viršūnėje, elegantiškoje kultūringo susibūrimo aplinkoje. Gaivališkas, intuityvus spontaniškumas reiškiasi išvien su itin išpuoselėtu meistriškumu bei intelektualia prieiga. Klausytojai prisiima riziką girdėti, muzikantai prisiima riziką skambėti, ir visi palieka šią nesaugią, provokuojančią susitikimo erdvę praturtėję bei pasikeitę.

Festivalis pastaruosius trejus metus išgyvena augimo spurtą, todėl aprėpti visą jo dosnią pasiūlą darosi fiziškai sudėtinga! Plečiasi ne tik muzikinė programa: nuo praėjusių metų „Vilnius Jazz“ pasipuošė kino dokumentikos ciklais – „Screen Beats“. Neringos Medutytės kuruojamos serijos nuostabiai nuoseklios ir sodrios. Praėjusiais metais parinkta Dicko Fontaine’o antologija, šiais – Roberto Mugge’s. Savito braižo, unikalūs, informatyvūs ir skvarbūs kūriniai, atrenkami neabejotinai gerai sritį išmanančios kuratorės, suteikia „Vilnius Jazz“ laiko perspektyvos dimensiją, nutiesia tiltą su praeitim, iškelia pamatines, nekintamas džiazo vertybes. Šios itin aukštos kokybės, gerai apgalvotos serijos galėtų tapti kanonine „Vilnius Jazz“ dalimi.

Tikrasis kanonas – tai veiksmas scenoje, kurio būta intensyvaus bei labai spalvingo ir kurį norėčiau aptarti nechronologine tvarka, nes kritikams irgi smagu pasinaudoti kūrybine laisve. Vilniaus triptikas „Pokalbiai su šviesa“ – festivalio užsakymas – prasmingas, išskirtinis, misijinis momentas. Įvyko trys dialogai su autoritetais, šviesuliais ir lyderiais. Tomas Kutavičius iškvietė savo tėvo Broniaus Kutavičiaus dvasią – kaip vaizdo projekcijoje pynėsi grafinės „pagoniškojo minimalizmo“ kūrėjo partitūros, taip garso erdvėje susijungė jo muzikos skambesiai su Tomo Kutavičiaus fortepijono pasažais ir balso giesme, išaugdami į ekstatišką, mistinį darinį – abiejų Kutavičių burtų švytintį susiliejimą. Arkadijaus Gotesmano dedikacija Rolandui Rastauskui iš mažos intrigos, pavienių blyksnių, abstraktaus pojūčio išsikerojo į eilėraščio laviną, virtuoziškai išartikuliuotą Pijaus Operos, kuris tapo dar vienu mušamuoju Gotesmano ritminėje karalijoje, drumsčiamoje Juozo Milašiaus gitaros. Vytautas Labutis, prieš pat koncertą atsiėmęs apdovanojimą už nuopelnus Lietuvos džiazui, „kalbėjosi“ su Vladimiru Čekasinu – atsinešdamas niekada anksčiau neskambėjusią jo muziką ir surežisuodamas vientisą, labai čekasinišką skambesio spektakliuką su filosofiniu Lietuvos džiazo patriarcho pedagoginės išminties inkliuzu, Kristupo Giko DJ įstojimu  ir euforine, bekompromise, totaline kulminacija <…>