Dirigentas Vilmantas Kaliūnas: „Tokio dangaus kaip Lietuvoje dar niekur neradau“ – Interviu žurnale „Muzikos barai” 2025 Nr. 1-2
Dalia MUSTEIKYTĖ
Vilmantas Kaliūnas 1993 metais išvyko į Vokietiją tęsti Vilniuje pradėtų obojaus studijų, o dabar namo grįžta jau kaip dirigentas, stojantis prie Lietuvos nacionalinio simfoninio, Lietuvos kamerinio ir kitų svarbiausių šalies orkestrų pulto, dirba su įvairiais kolektyvais ir teatrais užsienyje. „Kiekvienas orkestras greitai pajunta, ar dirigentas turi ką pasakyti, ar tik rūšiuoja orą“, – sako nuo 2010-ųjų diriguojantis maestro. Sprendžiant pagal karjeros kreivę, Vilmantas turi ką pasakyti.
Su V. Kaliūnu kalbėjomės, kodėl batuta įveikė obojų, nors muzikanto karjera puikiai sekėsi: dar studijuodamas Sarbriukene buvo pakviestas užimti obojininko solisto vietą SWR Kaizerslauterno radijo orkestre, poziciją išlaikė ir vėliau šiam susijungus su Sarbriukeno radijo simfoniniu orkestru. Kokį kelią teko nueiti, kol įžengė į garsiąją Elbės filharmonijos salę su Hamburgo valstybine opera? Spektakliai Ukrainos ir Armėnijos valstybinėse operos, darbas su Vokietijos ir kitų šalių orkestrais, platus repertuaras ir gana dažnos kelionės į Lietuvą, nuolatinis gyvenimas lėktuvuose ir vienas turbūt labiausiai padedančių neprarasti geros nuotaikos asmeninės konstitucijos punktų „Namai yra ten, kur esu dabar“, – apie tai šis interviu su nuolat besišypsančiu maestro. Muzika jam – lyg malda, SPA sielai, mielai šio „vaisto“ receptą išrašytų ir kitiems nuo bet kokio negalavimo.
– Smuikų meistro anūkai ir vargonininkų vaikai turbūt neturėjo daug pasirinkimų. Kiek šeima lėmė, kad judu su seserimi Jone tapote muzikais? Kodėl pasirinkote obojų? Ar dabar kartais dar paimate jį į rankas?
– Kai muzika ir menas supa iš visų pusių kiekvieną dieną, kai nuo gimimo matai knygas ir paveikslus – visa tai tikrai formuoja pasaulėžiūrą. Esu labai laimingas, kad niekada neteko susimąstyti, kuo norėčiau būti, tiesiog ėjau meno keliu nesidairydamas ir neabejodamas, jausdamas, kad tai – mano kelias. Manau, Jonei buvo labai panašiai.
Meno kelyje yra tiek nuostabių išraiškos formų – aš prisiliečiau tik prie dalelės jų: fortepijonas, obojus, dirigavimas, chorinis dainavimas, šokis, poezija…
Obojų kartais paimu, kai savo patirtimi dalinuosi su jaunaisiais obojininkais užsiimdamas pedagogine veikla.
– Kuo mokslai Vokietijoje, Sarbriukene, skyrėsi nuo Vilniaus? Atrodo, ten iškart sekėsi puikiai, jei dar studijuodamas obojų tapote orkestro solistu. Ar greitai dingo kalbos barjeras?
– Viskas priklauso nuo motyvacijos. Pakliuvęs į naują aplinką be draugų ir gerai nemokėdamas kalbos, kabiniesi už to, ką moki. Man tai buvo obojus.
Į akademiją ateidavau pirmas ryte ir išeidavau paskutinis vakare – grodavau iki visiško išsekimo. Tai davė rezultatų, pastangos visada bus įvertintos. Gyvendamas bute su kitais studentais, kurie kalbėjo tik vokiškai, pradėjau viską kartoti. Iš pradžių kaip papūga, paskui pamažu ėmiau suprasti, ką sakau. Išgyvenau begalę linksmų situacijų, kol išmokau normaliai bendrauti vokiškai. Labiausiai mokytis padėjo knygų skaitymas. Kaip ir sakiau – jei turi stiprią motyvaciją, viskas pavyksta netgi labai greitai.
– Teko paragauti studentiškos buities, prisidurti pinigų papildomais darbais?
– Tik atvykusį studijuoti mane draugiškai priglaudė keturi studentai – sutarėme, kad kelias savaites, kol susirasiu būstą, galėsiu nakvoti pereinamame buto kambaryje. Ant tos sofutės miegojau trejus metus… Esu jiems be galo dėkingas. Iš ryto grodavau 5–6 valandas, o nuo pietų dirbdavau visokiausius papildomus darbus: praeiviams dalindavau reklamines skrajutes, gatvėje pardavinėdavau žiedus, auskarus, laikrodžius. Dirbau videofilmų nuomos punkte ir kartais padavėju restorane.
– „Man reikėjo beveik 20 metų pagroti orkestre, kad suprasčiau – noriu diriguoti“, – esate sakęs viename interviu. Kodėl taip ilgai?
– Aš labai mėgavausi grojimu orkestre. Nebūdavo dienos, kad būčiau be džiaugsmo ėjęs į repeticiją ar koncertą. Ši profesija tokia spalvinga ir įdomi, kad galima joje užsibūti ir visą gyvenimą. Bet ateina laikas išbandyti naujas erdves ir prisiliesti prie kitų raiškos formų. Dirigavimas jau nuo Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijos laikų pradėjo po truputi leisti šaknis krūtinėje ir belstis į širdį. Tas beldimas kiekvienais metais stiprėjo, pradėjau labai įdėmiai stebėti dirigentus iš orkestranto pozicijos. Dabar tai darau iš kitos barikadų pusės – rašau sau į knygelę pastabas apie orkestrantus.
– Esate pasakojęs, kad stojant į batutos žvaigždžių kalve vadinamą Veimaro muzikos akademiją iš jaudulio šiurpo oda. Kaip sekėsi studijos? Kokia yra vokiečių dirigavimo mokykla?
– Studijavau labai intensyviai – jokių balių, jokių vakarėlių. Buvau gerokai vyresnis už kitus studentus, todėl suvokiau, kad laikas brangus, jau labai gerai žinojau, ko noriu. Turėjau galimybę gauti trijų profesorių ir docentų dirigavimo pamokas. Visas jas įrašydavau vaizdo kamera, kad paskui dar įdėmiau išklausyčiau pastabas. Be to, Veimaro akademijos studentai turi galimybę kiekvieną mėnesį padiriguoti dideliam orkestrui – ir studentų, ir profesionalų, o tai yra didžiulis lobis. Kaip instrumentininkas groti išmoksta instrumentu, o ne barškindamas šaukštu į stalą, taip ir dirigentas geriausiai išmoksta diriguoti stovėdamas prieš orkestrą, o ne prieš veidrodį.
– Buvote sutikęs daugybę dirigavimo legendų – Paavo Järvi, Christianą Thielemanną, Michaelį Gieleną, Heinzą Holligerį, dažnai lankydavotės Christopho Eschenbacho, Thomaso Hengelbrocko, Claudio Abbado repeticijose. Kurio iš jų įtaka buvo lemiama, kad panorote „groti“ didžiausiu instrumentu – orkestru?
– Įtaką darė visi. Keliavau ir tyrinėjau kiekvieno sutikto legendinio dirigento paslaptį. Bendravau su jais – uždaviau šimtus klausimų, į partitūras prisirašiau daugybę pastabų. Supratau, kad TOS vienos paslapties nėra: yra tik begalinė savybių įvairovė – tiek pozityvių, tiek ir vadinamųjų negatyvių. Bet visos jos originalios ir svarbios. Bendravimas ir stebėjimas plėtė akiratį, pamačiau didžiųjų meistrų profesionaliąsias ir žmogiškąsias puses. Tai tikras lobis, iš kurio galiu daug semtis. O, kaip žinoma, priartinus pliauską prie laužo ji pradeda smagiai liepsnoti – taip atsitiko ir man. Užsidegiau nenumaldomai.
– Apsisprendęs labai atkakliai dirbote – meistriškumo kursai, jiems aukojamos atostogos, kažkur skaičiau, kad net paskolą mokslams teko imti. Ar niekada nebuvo nusvirusios rankos, nenorėjote atsiprašyti obojaus?
– Vaikystėje labai mėgau skaityti pasakas. Iš jų išmokau, kad siekiant tikslo visuomet bus daug kliūčių. Ir kuo tos kliūtys didesnės, tuo didesnis bus apdovanojimas. Na, ir turbūt su mamos pienu gautas begalinis optimizmas ir tikėjimas, kad labai norint viskas yra įmanoma, suteikė man drąsos ne kartą gyvenime palikti komforto zoną ir keliauti į nežinomybę. O gyvenimas be atostogų ar paimti kreditai – tik detalės.
Prasidėjus pandemijai, kai visi tiek metų planuoti projektai ir neskaičiuojant valandų daryti darbai per savaitę tiesiog ištirpo, ilgesingai prisiminiau šiltą orkestro muzikanto vietą. Pagalvojau: o kurgi mano obojus? Bet tai buvo tik trumpa mintis. Iškart kibau į intensyvius asmenybės ir komunikacijos tobulinimo kursus, jie tuo sunkiu laikotarpiu paskatino nenuleisti rankų. Dabar įgytos patirtys ir žinios labai praverčia ir asmeniniame gyvenime, ir dirigento darbe.
– Ar pamenate savo pirmą diriguotą koncertą? Kur tai įvyko?
– Viskas prasideda palaipsniui. Iš pradžių kur nors mažam ansambliui padiriguoji mažą kūrinėlį, paskui dar ką nors. Bet nepamiršiu pirmo rimtesnio koncerto su mėgėjų simfoniniu orkestru Vokietijos Saro žemėje. Kai dirigavau Carlo Orffo kantatą „Carmina Burana“, tai buvo kažkas nežemiško, dar kokią savaitę skraidžiau padebesiais prieš nusileisdamas į duobę beveik tiesiogine prasme. Beje, tinkamai susitvarkyti su ta pokoncertine duobe prireikė daug patirties. Apie ją nežinojau grodamas orkestre. Po maksimalaus emocinio pakilumo prieš koncertą ir koncerto metu įvyksta didžiulis emocinis atoslūgis – toks šuolis man buvo naujas, teko padirbėti su savimi, kad šis bangavimas nesugriautų vidinės ramybės.
– Palaikyti vidinę ramybę turbūt padeda ir Jūsų rašoma asmeninė konstitucija. Ar dažnai ją papildote?
– Šiais skaitmenizacijos laikais savąją konstituciją laikau ir išmaniajame telefone. Ją redaguoju kas porą mėnesių. Keičiasi aplinka, tenka papildyti ar kiek performuluoti kurį nors straipsnį. Bet tokie punktai kaip pirmasis – „Neturėti negatyvių minčių“ – nekinta. Šiuo metu manąją konstituciją sudaro keturiolika straipsnių. Jie man visi labai svarbūs, juos reikia nuolatos paskaityti, įsigilinti, nepamiršti ir nepasukti iš kelio.
– Jums tikriausiai lengvai sekasi užmegzti ryšį su orkestrų muzikantais – nesu sutikus daugiau besišypsančio žmogaus. Ar mokate būti griežtas? Kaip randate ribą tarp reiklumo ir draugiškumo, kad būtų pasiektas geriausias rezultatas?
– Yra daug skirtingų kelių į tikslą.
Mano pasirinktas kelias – labai gerai suvokti tikslą ir įtikinamai argumentuojant bei motyvuojant mėginti sukurti bendrą viziją. Nesu diktatorius. Matau save kaip visumos dalį, kaip vieną grandį netrumpoje grandinėje nuo kompozitoriaus idėjos iki publikos dėmesio ir dvasinės erdvės. Visi mes esame muzikantai, besistengiantys atlikti darbą kuo geriau. Mano darbas – turėti aiškią viziją ir kryptį, orkestranto – gerai pasiruošti ir kuo geriau pagroti, o viską sujungę kartu galime skristi šviesos greičiu ir pereiti visas sienas.
Apie ryšį su atlikėjais? Visko būna. Žmonės taip nuostabiai skirtingi, pasitaiko tikrai kietų riešutėlių. Nebūtinai tai turi būti susiję su manimi – dažnai išryškėja nesklandūs kolegų tarpusavio santykiai, kuriuos tenka išspręsti norint sukurti harmoningą visumą. Daug naudos davė komunikacijos mokymasis per pandemiją.
– Esate laisvai samdomas dirigentas. Viena vertus, smagu daug keliauti, bet ar niekada nesinorėjo stabilumo, vieno orkestro ar teatro – ramesnio gyvenimo?
– Tikrai nemanau, kad būnant pagrindiniu dirigentu ir turint nuolatinį orkestrą, gyvenimas būtų ramesnis. Tai – labai didelė atsakomybė. Tačiau pastaruoju metu jaučiu, kad netolimoje ateityje norėčiau šią atsakomybę prisiimti. Manau, atėjo laikas.
– Ar turite mėgstamiausią kompozitorių? Gal kurio dar nesiryžtate diriguoti?
– Mėginu kiek įmanoma vadovautis principu, kad mėgstamiausias kompozitorius yra tas, kurio partitūra atversta guli prieš mane dabar. Kaip ir svarbiausias žmogus mano gyvenime yra tas, su kuriuo šiuo momentu kalbuosi. Toks principas leidžia sutelkti visą dėmesį į kiekvieną akimirką, padeda pamatyti labai daug spalvų aplink. Todėl neskirstau į kategorijas – mėgstamas, nemėgstamas – visi man labai įdomūs.
Dar neskubu diriguoti Brucknerio. Jaučiu, lyg jam reikėtų tam tikro gyvenimo laikotarpio. Tam tikros ramybės, kurią dar ne visuomet jaučiu. Ir dar reikėtų tam tikro statuso, kad orkestras, pavyzdžiui, sutiktų atlikti jo Aštuntąją simfoniją su šešiomis arfomis, kokia yra mano vizija, o ne su trimis, kaip parašyta partitūroje.
– Girdėjau sakant, kad Beethovenas – dirigento duona ir druska, visa ko pamatas. Pastaruoju metu, regis, dažnai jį diriguojate, lapkritį tai darėte ir Vilniuje. Kuo Jums svarbus šis kompozitorius?
– Beethovenas man yra ir labai artimas, ir paslaptingas. Paslaptis, kaip toks gyvenime chaotiškas kompozitorius kūrė tiesiog idealias struktūras bei faktūras. O artimas tuo, kad jo kūriniuose jaučiu be galo stiprią gyvybinę energiją. O kokią dvasinę reabilitaciją išgyvena tiek jo muzikos atlikėjai, tiek klausytojai!
Ir, žinoma, jo kūryba yra svarbus mūsų kultūros pagrindas, be jo iš žmonijos raidos dingtų koks tūkstantmetis. Ar įsivaizduojate, kaip pasikeistų kraštovaizdis?
– Kas svarbiau diriguojant – tikslus muzikinio teksto perteikimas ar interpretacija?
– Didžiausias dirigento darbas vyksta prieš pirmąją repeticiją.
Turiu sukurti savo viziją remdamasis tiek muzikiniu tekstu, tiek ir perprasdamas kontekstą, kad iki koncerto neliktų jokių klausimų nei man, nei orkestrantams ar solistams. Supaprastinus: visas pasiruošimas ir repeticijos – tūkstantis klausimų, o koncertas – vienas atsakymas.
Tik nestresinėje atmosferoje, kai viskas aišku ir nėra susikaustymo, įmanoma pakilti į tą muzikinę erdvę, kurioje sustingsta ir mintys, ir laikas. Tik tuomet įvyksta visapusiška dvasinė reabilitacija, kuri man be galo svarbi ir kurią aš stengiuosi pasiekti.
– Neseniai kalbintas Victorienas Vanoostenas sakė, kad išmoksta didžiausias partitūras atmintinai, nes tas popierius su natomis prieš akis jam trukdo galvoti. Kaip ir kodėl dažniausiai elgiatės Jūs?
– Labai įvairiai. Kartais muzikuoti trukdo popierius, o kartais diriguoti trukdo mintys apie tą popierių, pavyzdžiui, kiek ten buvo pauzių? Du ar trys taktai? Iškart esu ne toje muzikinėje erdvėje, kurioje norėčiau būti, grįžtu į mąstymo erdvę. Dažniausiai negalvoju apie tai, ar partitūra guli prieš mane, viskas vyksta savaime: galiu ją vartyti arba ne, svarbu, kad nebūtų streso, kuris paskui persiduos ir muzikantams, ir publikai.
– Kur Jūsų namai? Gal kada nors jais taps gimtas Vilnius – juk pakankamai dažnai atlekiate pas mus diriguoti. Ar giliai įleistos šaknys Vokietijoje? Beje, seserys turbūt Lietuvoje pasirodo rečiau?
– Po tiek metų kelionių ir namų ilgesio apsisprendžiau, kad mano namai visada bus su manimi – ten, kur tuo momentu esu. Tai gali būti ir lėktuvas ar traukinys, automobilis stovint spūstyje ar viešbutis pusryčiaujant. Ir tikrai – ilgesys atslūgo, palengvėjo emocinės būsenos. Žinoma, ten, kur galiu laisvai bendrauti, kur pažįstu kultūrą, kur turiu draugų, ten jaučiuosi labiausiai namuose. Vilniuje visa tai turiu ir jis man visuomet bus gimtasis miestas.
Mano vyresnioji sesė Rūta gyvena ir dirba dizainere pačiuose Vokietijos vakaruose – Kelne. Jonė – Vokietijos pietuose, o aš – šiaurėje. Taip jau sutapo, kad visi įsikūrėme vienoje šalyje – smagu. Iš tiesų seserys Lietuvoje pasirodo rečiau. Norėčiau kartu pakoncertuoti su Jone.
– Ko lietuviško pasigendate Vokietijoje?
– Pasigendu dainavimo prie stalo. Bet labiausiai lietuviško dangaus – jis išskirtinis. Tokio dangaus kaip Lietuvoje dar niekur neradau.
