Interviu su alumnu, solistu Gyčiu Murausku apie muziką, kultūrą, kūrybinį kelią, laimę
– Kaip manote, ar operos solistas formuoja visuomenės, žmogaus ir žiūrovo vertybes?
Tikrai taip, operos solistas formuoja visuomenės, žmogaus ir žiūrovo vertybes, nes jis per muziką paliečia visuomenei svarbias temas, formuoja nuomonę įvairiais klausimais, supažindina su istoriniais ar šių dienų veikėjais, atskleidžia jautriausias jų sielos gelmes ir parodo visiškai kitą pusę nei žmogus buvo susidaręs nuomonę.
– Kas Jums yra kultūra?
Kultūra man yra visuomenės atspindys. Kultūros kokybė priklauso nuo visuomenės poreikių. Artistas yra priklausomas nuo žiūrovo. Jeigu žiūrovas skiria dėmesio kultūrai, tai atlikėjas gali ją puoselėti bei plėsti žmonių savimonę.
– Ar tikite lemtimi ar žmogus viską užtarnauja sunkiu darbu?
Aš manau, kad žmogus turi 10% talento, o likusius 90% yra skiriama didelėms pastangoms bei darbui, kad tas talentas būtų išvystytas, išpuoselėtas. Aš tikiu, kad Dievas žmogui duoda talentus, bet tik mažą dalį, kad pats žmogus juos atrastų ir turėtų noro ir motyvacijos juos lavinti ir naudoti gyvenime.
-Kokią realybę matote šių dienų mene ir kultūroje?
Manau, kad viskas priklauso nuo kūrybiškumo, todėl manau, kad galimybes riboja tik žmogaus vaizduotė.
– Ką Jūs manote apie kartų konfliktus kultūroje ir mene? Ar jie egzistuoja?
Kadangi mano atliekamą muziką mėgsta brandesnio amžiaus žmonės, todėl man lengva bendrauti per muziką su įvairaus amžiaus klausytojais.
– Kokį kūrinį šiuo metu norėtumėte sudainuoti Jūs ir kodėl?
Šiuo metu galvoje vis skamba Ch. Gonoud operos „Faustas“ prologas. Galbūt todėl, kad jaučiu emocinį tapatumą su Fausto personažu.
– Koks kūrinys, ar muzikos motyvas skamba šiuo metu Jūsų sielos gelmėse?
Sielos gelmėse skamba XV a prancūzijoje sukurta adventinė giesmė „Veni veni Emmanuel”, kadangi dabar kalėdinis laikotarpis gyvenu Kristaus gimimo laukime.
– Kaip galvojate, koks Jūsų manymu yra laimingas žmogus?
Visų pirma, laimingas žmogus priima save tokį koks yra. Negyvena nei ateitimi, nei praeitimi, vertina tai ką turi šiuo metu, gyvena čia ir dabar.
– Kas Jus motyvuoja kurti?
Mano noras save atrasti, išreikšti. Man patinka organizuoti renginius, koncertus – dovanoti žmonėms geras emocijas ir skleisti kokybišką muziką, kad tai ką mes sukuriame ir dovanojame žmonėms, turėtų išliekamą vertę.
– Ar šiuo metu Jūs jaučiatės išpildę savo saviraiškos galimybes?
Dar tikrai ne iki galo, nes esu kelyje. Ieškau savo talentų. Ieškau pačios geriausios savo versijos.
– Ar turite savo rutiną gyvenime ir kūryboje?
Ir taip ir ne. Dainuoju kievieną dieną, tai yra neatsiejama mano gyvenimo dalis. Kūryboje nesilaikau rutinos, kuriu kai jaučiu įkvėpimą. Idėjos ateina tik ramioje ir tuščioje galvoje. Tačiau repeticijoms, balso kokybės palaikymui visada yra numatytas griežtas repeticijų grafikas.
– Ką prisimenate iš studijų?
Manau, kiekvienas studentas studijų laikotarpiu prisimena įvairių emocijų ir išgyvenimų. Man taip pat būta visko. Ne kartą buvau suabejojęs dėl profesijos pasirinkimo, ne kartą buvo abejonių viską mesti. Bet tik po kurio laiko atsigręždamas atgal suprasdavau, kad tai buvo išbandymai ir iššūkiai, kuriuos tiesiog reikėjo praeiti tam, kad sutvirtėčiau ir kaip žmogus ir kaip solistas. Vis dėlto, iš studijų laikų buvusiems mano aplinkos žmonės dabar jaučiu tik dėkingumą…
– Kokią publiką norite matyti Jūsų artimiausiame renginyje?
Man nėra svarbu kokia publika ateina manęs pasiklausyti. Svarbiausias dalykas, kad žiūrovas vertintų mano atliekamą muziką, įdėmiai klausytųsi ir išsineštų teigiamas patirtis iš koncerto.
– Koks meno žmogus imponuoja Jums ir kodėl?
Šiuo metu didelį įspūdį kelia solistas Liudas Mikalauskas. Jis mane žavi kaip žmogus, kuris skleidžia nepaprastai didelį pozityvą ir laisvę, taip pat jaučiasi stiprus tautinis identitetas, minint visas valstybines šventes, organizuojant koncertus. Man patinka Liudas ir kaip atlikėjas, ir kaip žmogus.
– Kas Jums yra lietuvio tapatybė?
Tai vienas svarbiausių atramų mano gyvenime. Mane galima apibūdinti trimis žodžiais: tėvynė, šeima, dvasingumas. Nuo mažens mano tėvai savo pavyzdžiu rodė, kaip svarbu puoselėti lietuvišką kultūrą ir jos paveldą. Jų įkvėptas 12 metų mokykloje šokau tautinius šokius, baigiau muzikos mokyklą. Vėliau įstojau mokytis į muzikos akademiją – atradau tautiškumo kelią per meną. Baigęs studijas pradėjau rengti lietuviškos muzikos renginius. Taip gimė koncertinė programa „Šimtmečio dainos Lietuvai“. Taip pat, prisidėjau prie šaulių sąjungos organizacijos. Jaučiu, kad pakankamai prisidedu lietuvybės puoselėjimo.
– Kokius iššūkius išgyvenate savo profesijoje?
Mano profesijoje yra nemažai konkurencijos. Nors pats stengiuosi nekonkuruoti, o atrasti ryšį ar net bendradarbiauti – ją jaučiu iš aplinkinių. Na, jei esi samdomas darbuotojas teatre, kyla nemažai iššūkių dėl finansų ir dėl to, kad turi įtikti režisieriams, vadovui, negali iki galo būti savimi, išreikšti save taip kaip norisi. Taip pat, būdamas solistu turi nuolat prižiūrėti savo sveikatą, stengtis neperšalti, nes pagrindis darbo įrankis yra balsas.
– Kokios egzistencinės baimės šiandien Jus užvaldžiusios?
Mano amžiaus tarpsnyje yra natūralu bijoti dėl ateities, savirealizacijos prasme, todėl dažnai pagalvoju ir aš, kad bijau, jog nepragyvensiu iš muzikos ar nepavyks padaryti karjeros.
– Kam esate netolerantiškas šiandieniniame socialiniame gyvenime?
Šiandieniniame socialiniame gyvenime pasigendu atvirumo ir tikrumo. Pasigendu valstybės tarnautojų ir vadovų sąžiningumo ir didesnio supratimo savo darbuotojų atžvilgiu.
– Koks Jūsų mylimas miestas ir kokį matote savo mylimo miesto pokytį?
Mano mylimas miestas yra Kaunas, kuris yra žydintis ir gyvybingas. Gimiau ir augau Kaune, todėl neįsivaizduoju kur kitur galėčiau gyventi ir save realizuoti. Kaunas tvarkosi gražėja, modernėja išlaikydamas savo modernizmo architektūros identitetą.
Fotografas – Dovydas Beržinis.
————————————————————————–
Esu Gytis Murauskas – operos dainininkas. Pirmieji žingsniai muzikos keliu buvo pradėti žengti man būnant 4 metų amžiaus. Tėvai matydami mažą vaiką niūniuojantį garso takelius televizoriuje vietoje kartojamų žodžių nusprendė nuvesti į muzikos mokyklą ir uoj kaip jie neklydo. Pirmoji muzikos įstaiga Kauno berniukų chorinio dainavimo mokykla „Varpelis“. Baigus pradinio ugdymo klases pradėjau smarkiai kimti, atlikus tyrimus paaiškėjo, kad mano balso stygose atsirado „mazgai“ ir toliau tęsti mokslų šioje ugdymo įstaigoje negaliu. Todėl pakeitus specialybę į pučiamajį instrumentą saksofoną įstojau į Kauno I-ąją muzikos mokyklą, kurią ir baigiau. Labai mėgau bažnytinę liturginę vokalinę muziką todėl 9-oje klasėje įstojus į Kauno Jėzuitų gimnaziją turėjau galimybę susipažinti artimiau su liturgija, bei bažnytine muzika dainuojant Kauno mušriame jaunimo chore „Exaudi“, kuriame šiuo metu dirbu vokalo pedagogu. Metams bėgant didžiąją laiko dalį prabuvus tyloje dėl balso stygų ligos pradėjau jausti, kad po truputį balsas atkimsta ir galiu pradėti dainuoti. Pasitikrinus pas specialistus ar mano stygos sveikos ir tinkamos profesionaliam dainavimui, galutinai nusprendžiau sieti savo gyvenimą su dainavimu ir įstojau į aukštąją mokyklą. Mokiausi ir baigiau VDU muzikos akademiją dainavimo katedrą operinio dainavimo magistrą S. Martinaitytės ir A. Eitmanavičiūtės klasėje. Bakalauro laipsnį įgijau toje pačioje aukštojoje mokykloje. Esu ne vieno Tarptautinio konkurso premijų laureatas. Vaidinu Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Didžiausias vaidmuo K. Mašanausko roko operoje „1972” įsikūniju į vieną pagrindinį Kudlos vaidmenį. Dalyvauju tarptautiniuose projektuose, kurių metu statome spektaklius ir keliaujame su jais po visą Lietuvą bei užsienį. Semiuosi patirties tarptautiniuose meistriškumo kursuose su užsienio pedagogais. Esu įkūręs renginių organizavimo įmonę „Harmonija“. Organizuoju koncertus, bei projektus paminėti įvairioms šventėms, tokioms kaip moters, motinos diena, bei valstybinių švenčių proga. Organizuoju vaikų vasaros stovyklas. Priklausau Lietuvos šaulių sąjungos garbės sargybos kuopai.