Muzikinė tradicijų tėkmė: Sabina Martinaitytė ir Gabrielė Bukinė
2025 m. balandžio 4 d. Klaipėdos koncertų salėje prasidėjo jubiliejinis 50-asis festivalis „Klaipėdos muzikos pavasaris“. Šio festivalio pirmieji akordai skambėjo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro simfoninio orkestro koncerte, kuriam dirigavo orkestro meno vadovas Ričardas Šumila. Festivalio atidarymo programoje ypatinga vieta buvo skirta Antoníno Dvořáko Devintajai simfonijai e-moll „Iš Naujojo pasaulio“ – vienam žymiausių romantinio simfonizmo kūrinių. 1893 m. Niujorke įvykusi šios simfonijos premjera pelnė kompozitoriui tarptautinį pripažinimą ir visiems laikams įrašė jį į pasaulinės muzikos istoriją.
Antrąją programos dalį sudarė išskirtiniai dviejų iškilių Lietuvos kompozitorių vokaliniai ciklai. Vokalinį-simfoninį Giedriaus Kuprevičiaus ciklą „Aštuoni metafiziniai romansai“ su nepakartojamu emociniu subtilumu atliko Gabrielė Bukinė – VDU Muzikos akademijos lektorė, alumnė ir šių metų „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatė (prof. Sabinos Martinaitytės ir prof. Audronės Eitmanavičiūtės klasės). Kartu programoje nuskambėjo Anatolijaus Šenderovo septynių dainų ciklas „Iš užmaršties knygos“, kurį jaudinamu jaunosios kartos solistė Skirmantė Vaičiūtė.
Šis festivalis, kupinas įkvepiančių muzikos momentų ir iškilių atlikėjų pasirodymų, pažymėjo naują etapą Klaipėdos muzikos gyvenime, dar kartą primindamas apie Lietuvos kultūros turtingumą ir ilgaamžes tradicijas.
Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro simfoninis orkestras
Meno vadovas ir dirigentas Ričardas Šumila
Solistės: Gabrielė Bukinė (sopranas), Skirmantė Vaičiūtė (mecosopranas)
Programa: A. Dvořák, G. Kuprevičius, A. Šenderovas
Jau kitą dieną, balandžio 5-ąją, Kauno valstybinėje filharmonijoje nuskambėjo koncertas „Nuo Čiurlionio iki Naujojo pasaulio“. Šiame koncerte klausytojai buvo kviečiami gyvai išgirsti Gabrielę Bukinę, kartu su Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro simfoniniu orkestru atlikusią Giedriaus Kuprevičiaus ciklą „Aštuoni metafiziniai romansai“. Tai buvo antras šio ciklo atlikimas – kūrinio premjera įvyko 2003 m. tarptautiniame šiuolaikinės muzikos festivalyje „Iš arti“, kur šį kūrinį atliko Gabrielės mokytoja, viena ryškiausių Lietuvos operos solisčių, prof. Sabina Martinaitytė, kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Roberto Šerveniko.
Šis momentas koncerte subtiliai atspindėjo dviejų kartų muzikinės tradicijos tęstinumą. Gabrielė Bukinė, prof. S. Martinaitytės ugdytinė, atkartojo mokytojos pėdomis nueitą kelią – jos atliktas ciklas „Aštuoni metafiziniai romansai“ išlaikė gilų emocinį skambesį ir interpretacinę brandą, kurią formavo profesorės pedagoginė įtaka. Prof. S. Martinaitytė, pati pelniusi „Geriausios operos solistės“ titulą, yra žinoma dėl savo išskirtinės balso technikos ir gilios interpretacijos, savybės, kurios atsispindėjo ir Gabrielės atlikime.
Maestro Giedrius Kuprevičius savo socialinių tinklų puslapyje rašė: „Mano ciklui taipogi pasisekė – dainavo šių metų „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanota Gabrielė Bukinė, jau kitas maniškes dainas dainavusis ir G.K. stilių pažįstanti. Tačiau „Metafiziniai romanasai“ yra gerokai toliau to, ką solistė turi savo repertuare. Šis iš įvairiais metais surašytų įvairių poetų tekstais paremtų romansų ciklas yra didelis iššūkis ir solistui ir orkestrui. Prigalvota toje muzikoje visokių dalykėlių. Pirmkart ciklą dainavo Gabrielės profesorė Sabina Martinaitytė – prieš 23 metus. Dabar – visai kitokia interpretacija. Gražiai pasiginčijome su muzikologe Kristina Mikuličiūte, kuri abejas interpretacijas išgirdėjo. Anoji jai savo dvasia buvus artimesnė, tačiau sutarėme, jog laikai keičiasi, auga naujos atlikėjų kartos, randasi kitoks girdėjimas, kitoks temų, vaizdų, garsų supratimas. Kažkas lieka, o kažkas radikaliai kinta. Man pasirodė, kad įmanoma tuos romansus visaip metafizinti – ir švelniau, kameriškiau, ir griežčiau, simfoniškiau. Gabrielė ir Ričardas (vadinu vardais, nes laikau bičiuliais) pasirinko kitokius sprendimus, kurie, pasirodo, irgi gali gyventi, ypač dabar, kai daug kas, kas buvo aišku, tapo jau migloje. Atsaką išgirdau paskutinėje dalyje – „Čia juk nieko nėra“, kuria visi muzikantai atliko meistriškai.“
Tokia paralelė tarp mokytojos ir mokinės tampa simboliniu ryšiu – ne tik muzikinės interpretacijos perdavimo, bet ir talento ugdymo bei klasikinės muzikos tradicijos tęstinumo ženklu. Gabrielės Bukinės sceninis spindesys ir interpretacinė meistrystė liudija prof. S. Martinaitytės pedagoginio darbo sėkmę bei Lietuvos muzikinės kultūros tvarumą.
