Operos solistei Rūtai Sun (Černiūtei) laimė nusišypsojo Kinijoje
Kupiškėnų laikraštis „Vėrinys”
Šeštadienis, 2 Verinys 023 m. balandžio 29 d. rašo apie VDU alumnę, solistę Rūtą Sun (Černiūtę).
OPEROS SOLISTEI LAIMĖ NUSIŠYPSOJO KINIJOJE – Kupiškėnų mintys (kmintys.lt)
Lietuviai, tarp jų ir kupiškėnai,
plačiai išsibarstę po visą pasaulį.
Kraštietė Rūta Sun (Černiūtė)
ketvirtus metus gyvena
Kinijos sostinėje Pekine. Šią šalį
ir Lietuvą skiria didelis atstumas,
tad nebuvome tikros, ar dėl ryšio
trikdžių sutartu laiku pasikalbėsime
per internetą, bet pasisekė.
Kaip profesionali operos solistė
atsidūrė Kinijoje, kuo ten
užsiima, ar pritapo svečioje šalyje,
apie tai ir kalbėjomės.
Jurga BANIONIENĖ
PEKINAS RŪTOS AKIMIS
Kol su Rūta kalbėjome, šalia
čiauškėjo jos pirmagimis Emilis,
kuriam netrukus bus dveji metai.
Lietuviškai pasisveikino ir Rūtos
vyras, Kinijos pilietis Sun Youjie.
R. Sun šeimoje jie kalba trimis
kalbomis – lietuviškai, angliškai ir
kiniškai. Pašnekovei dainuoti kiniškai
daug lengviau nei kalbėti,
tačiau šneka ir pati, aplinkinius taip
pat puikiai supranta. Vis dėlto šios
kalbos žinias norėtų labiau gilinti.
Kinijoje šeima įsikūrusi Pekino,
turinčio apie 24 milijonus gyventojų,
pietuose, priemiestyje, kur daug privačių
gyvenamųjų namų. Čia oras
grynesnis, nėra tiek daug žmonių.
„Pekinas didelis, atrodo, lyg į
vieną miestą būtų sujungta daug
rajonų. Atvykusi į Kiniją, pradžioje
patyriau kultūrinį šoką. Viskas kitaip,
miestas didžiulis, daug kultūrų,
užsieniečių, kitoks maistas, dabar
pripratau. Tiesa, stebina, kad Kinijoje
labai daug visokių daiktų, prekybos
centrai yra įspūdingo dydžio, kai
pirmą kartą pamatai, tai šokiruoja,
gali rasti viską, ko nori. Pilna restoranų,
kavinių. Labai išlavėjo maisto
kultūra, teko įvairaus paragauti.
Pekinas yra labai kosmopolitiškas.
Žmonės čia paprasti, artimi vieni
su kitais, įprasta rūpintis tėvais,
gyventi kartu. Tos lietuvės, kurios
ištekėjusios už tradicinių kinų, gyvena
mažesniuose miestuose, skirtumus
labiau jaučia. Mano šeima yra
kosmopolitiška, tarptautiniai diplomatai,
keliavę ir gyvenę daugelyje šalių,
jie nėra tradiciniai kinai. Yra dalis
kinų, kurie valgo tik kinišką maistą, o
mes – įvairų“, – pasakojo pašnekovė.
Kartu su Rūta, jos vyru ir sūnumi
gyvena ir vyro mama. Kaip
minėjo, tai šioje šalyje įprasta.
I KINIJA MOKYTOJAUTI
Paklausta, kaip atsitiko, kad
atsidūrė Kinijoje, R. Sun sakė, jog
tai galima vadinti savotiška mistika.
Baiginėdama vaidybos studijas
Italijoje, Toskanoje, amerikietiškame
Misisipės universitete rašė baigiamąjį
darbą, jį apgynusi, pradėjo
galvoti apie darbo paieškas.
„Teatras, dainavimas – specialybės,
iš kurių galima išgyventi, bet
Europoje tai sudėtingiau padaryti.
Ėmiau ieškoti stabilesnio darbo, visokių
galimybių internete. Aptikau
mokytojos darbą Kinijoje, pagalvojau
– pabandysiu, išsiunčiau dokumentus
ir gavau pasiūlymą. Pradžioje dar
mąsčiau neskristi, daug dokumentų
tvarkymo, toli Kinija, bet natūraliai
viskas susiklostė, atsirado ne tik
darbas, bet ir vyras, vaikas. Dievo
planas. Aš tikiu likimu. Kažkada
juokaudavau, kad susirasiu darbą Kinijoje,
ir štai kaip būna, niekada nesakyk
niekada“, – šypsojosi pašnekovė.
Kai 2019 m. Rūta atvyko į šią
šalį, pradėjo dirbti, netrukus pasaulį
sukaustė koronaviruso pandemija.
Iki jos padirbėti teko metus. Mokytojos
darbas paliko gerą įspūdį. Viename
privačiame darželyje ji mokė
vaikus dainavimo, vaidybos, vesdavo
ir anglų kalbos pamokas.
„Darbas buvo lengvas, gerai
mokamas. Vaikai darželyje buvo iš
žymių aktorių, dainininkų šeimų.
Dirbdavau nuo aštuntos ryto iki keturių.
Ryte pamokėlės, nuo dvylikos iki
antros būdavau laisva, tai pietų laikas,
paskui prižiūrėdavau vaikus. Bet ilgainiui
pasidarė nuobodoka, negalėjau
išreikšti savęs. Tada gimė sūnus, prasidėjo
pandemija“, – prisiminė R. Sun.
Nors šiandien gyvenimas Kinijoje,
pasak Rūtos, grįžęs į įprastas
vėžes, negalėjome aplenkti koronaviruso
infekcijos, prasidėjusios būtent
šioje šalyje, temos.
Pašnekovė pasakojo, kad COVID-
19 ligos pradžia gąsdino. Kinijoje
viskas užsidarė.
„Bet mes gyvenome ne Pekino
centre, galėdavome išeiti pasivaikščioti,
o kitą laiką leidome
namie. Nueidavome tik apsipirkti
ir į parkus. Dirbdavome internetu,
per nuotolį vesdavau pamokas
vaikams. Paskui, kai pandemija
sukaustė Europą, pas mus buvo lengviau,
daug kas atsidarė, tik reikėdavo
darytis testus kas tris dienas.
Visur būdavo postai, nueidavai, pasidarydavai
jį, įkeldavai į specialią
programėlę ir, eidamas į prekybos
centrą ar kitur, turėdavai nuskenuoti.
Mes esame laimingi, nė vienas
koronaviruso infekcija nesirgome,
neteko būti karantine. Iš tiesų, baisu
buvo tik pradžia, nes nežinojome,
kas tai yra, nesuvokėme, kaip
reikės sėdėti namie, kaip dirbti, bet
viskas susiklostė savaime, prasidėjo
darbas internetu, pragyvenimui užteko“,
– pasakojo Kinijoje gyvenanti
kupiškėnė.
Dabar Rūta mokytoja nebedirba,
yra užsiėmusi įvairiais teatro,
muzikos, vaidybos projektais.
„Kadangi Kinija visiškai atsidariusi
po pandemijos, čia yra begalė
visokių darbų. Dirbu ir kaip reklamų
modelis, vaidinu fi lmuose, yra daug
renginių, kur esu kviečiama dainuoti,
groti. Užsieniečiai dar vertinami
Kinijoje, yra jiems rinka, kur gali
save išreikšti, galimybių, projektų
daug. Kol vaikas mažas, neskubu
daug apsiimti, bet kiek pavyksta,
tiek dalyvauju projektuose. Prie
mokytojos darbo grįžti neplanuoju,
norėjau pabandyti, nes visą gyvenimą
mane lydėjo teatras, muzika,
dainavimas, rūpėjo išbandyti kažką
stabilesnio“, – teigė pašnekovė.
OPEROJE NIEKADA
NEDAINUOTU?
R. Sun yra baigusi klasikinį dainavimą
Lietuvos muzikos ir teatro
akademijoje, taip pat Vytauto Didžiojo
universitete. Dainavimas į Rūtos
gyvenimą atėjo tada, kai ji pradėjo
mokytis Kupiškio muzikos mokykloje.
„Mokiausi fortepijono specialybės
pas mokytoją Editą Dobrickienę, dainavimas
mane traukė. Studijuoti klasikinį
dainavimą buvo sunku, darbo
daug įdėta, ir tėvai sakė, kad sunki
profesija, bet padėjo užsispyrimas,
noras, tad ėjau į priekį, einu iki šiol,
tik po truputį, palaipsniui“, – teigė ji.
Vis dėlto pašnekovė prisipažino,
jog ne kartą yra sakiusi, kad
niekada nedainuos operos, bet įvyko
atvirkščiai, pasirinko būtent šią
specialybę. „Čia kaip su Kinija, kai
sakai, kad niekada nedarysi to ar to,
taip ir įvyksta“, – juokėsi R. Sun.
Iš Kupiškyje praleistų metų ji
puikiai pamena, kaip rengdavo pasirodymus
Kultūros centre, čia Rūta
dalyvavo ir teatro būrelio veikloje.
Mokėsi Kupiškio Lauryno Stuokos-
Gucevičiaus gimnazijoje, būdama
16 metų išvažiavo mokytis į Vilniaus
Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją.
„Mes su Justinu Jaručiu išvykome
mokytis, jis buvo mano bendraklasis,
kartu gyvenome ir tame
pačiame bendrabutyje, esame ta
pati karta“, – sakė pašnekovė.
Rūta kaip operos solistė dirbo
tik užsienyje. Lietuvoje turėjo
koncertų su Vytauto Didžiojo
universiteto Muzikos akademijos
profesore Sabina Martinaityte, pas
kurią mokėsi. Tačiau baigusi klasikinio
dainavimo studijas, įgijusi
antrą magistrą, nusprendė, kad
nori aktorinio išsilavinimo ir išskrido
į Ameriką.
Kaip operos solistei R. Sun yra
tekę pasirodyti ir Kinijoje. Televizijoje
per Naujųjų metų koncertą ji
atliko lietuvių liaudies dainą „Rūta
žalioji“. Kai čia dar veikė Lietuvos
ambasada, anot pašnekovės, lietuvių,
gyvenančių Kinijoje, kultūrinis
gyvenimas buvo aktyvesnis.
Dabar jį plėtoti stengiasi patys.
„Ambasada rengdavo daug
įvairių renginių, lietuvių gausiai
susirinkdavo, švęsdavome šventes.
Dėl politinių dalykų ji uždaryta,
labai tikiuosi, kad kada nors
ambasada vėl pradės veikti. Visi
čia gyvenantys lietuviai to laukiame.
Lietuvių Kinijoje nemažai,
kai kurie čia gyvena po 20 ar 30
metų, puikiai kalba kiniškai. Ir
dar vis atvyksta. Turime grupę,
palaikome ryšius. Daug lietuvių
yra Šanchajuje, patys ten susiorganizuoja
šventes, neseniai minėjo
Velykas. Čia, Pekine, gyvenantys
irgi buvome kelis kartus susibūrę,
bet pastaruoju metu daug lietuvių
išvyko gyventi į Šanchajų ar kitus
miestus, tai renkamės pavieniui,
draugai, bendraujame, galime lietuviškai
pasišnekėti. Yra viena
moteris Gražina, kuri gamina lietuvišką
produkciją, visko gali įsigyti,
pieno produktų ir pan., nieko
netrūksta, tik gaila, kad niekas dar
neatidarė lietuviško restorano“, –
pasakojo Rūta.
RYŠIAI SU GIMTINE TVIRTI
Praėjusių metų rugpjūtį R. Sun
su šeima buvo atvykusi į Lietuvą,
gimtąjį Kupiškį. Čia praleido visą
pusmetį ir šį sausį grįžo atgal į
Kiniją. Reikėjo susitvarkyti dokumentus,
norėjo Lietuvoje surengti
ir sūnaus Emilio krikštynas. Viskas
pavyko.
Sulaukė artimųjų raginimo čia
keltis gyventi, bet reikia rūpintis
vyro mama, norisi daugiau padirbėti
Kinijoje, kaip bus vėliau, nežinia.
Kartais pasvarsto, kad norėtų
keltis gyventi kitur. Nėra prisirišę
prie vietos.
Kupiškyje gyvena Rūtos tėvai.
Paklausta, ar gera grįžti į gimtinę,
ji sakė, kad tikrai taip. Ramu, švarus
oras, ypač smagu vasarą, kai
gali daug būti gamtoje, maudytis
ežere ar mariose. Būdama Kinijoje
labiausiai pasiilgsta savųjų, artimų
žmonių, bendrų susitikimų.
Užsiminus apie laisvalaikį, ji
pasakojo, kad Pekine užsiėmimų
netrūksta, dažnai lankosi parkuose,
baseine, Spa centruose, vyksta
į kalnus. „Aš Pekine jau trejus metus
ir viso dar nepamačiau, jis labai
didelis, kuo tik nori gali užsiimti.
Begalė restoranų, parkų, žaidimų
aikštelių, tik norėk ir eik.
Kinai mėgsta sportuoti, šokti,
mėgsta sportinius žaidimus, stalo
tenisą ir pan. Tos veiklos – į valias.
Kuo labiau ekonomika auga,
tuo daugiau atsiveria galimybių“, –
sakė R. Sun.
Muzika yra artima ne tik jai,
bet ir vyrui, kuris groja gitara. Lietuvoje
abu įrašė keletą dainų.
„Nusipirkau ir pradėjau groti
mėnulio būgnu, labai gražus instrumentas,
meditacinis, gal kokią
nors grupę abu sukursime. Tada ir
pasirodyti lengviau, daugiau renginių,
ir patiems įdomiau“, – kalbėjo
pašnekovė.
Ji džiaugėsi ir nauja patirtimi
– buvimu mama. Rūta jaučia, kad
vyksta vidinis augimas. „Norėjau
būti mama, labai tuo džiaugiuosi,
šis instinktas buvo stiprus, Emilis
– Dievo dovana, supratingas vaikas“,
– sakė kupiškėnė.
Ši santuoka Rūtai – antroji.
Skyrybos su pirmu vyru nebuvo
lengvos, tačiau viskas natūraliai
susiklostė. Ji tvirtino, kad tarptautinė
santuoka nėra paprasta. Laikui
einant labiau išryškėja kultūriniai
skirtumai. „Bet mes kol kas
gražiai sutariame, nėra barnių, ne
paaugliai esame. Aš manau, kad
gyvenant santuokoje, reikia duoti
erdvės vienas kitam“, – pabrėžė
pašnekovė.