VDU alumnai LNOBT naujametėje „Traviatoje“
Kai senieji metai tyliai užveria duris, o naujieji dar tik beldžiasi į širdis, laikas įgauna ypatingą skambesį. Tai akimirka, kai pasaulis sustoja tarp praeities ir ateities, o žmogaus siela ieško prasmės ir grožio. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras tapo šiuo tiltu – vieta, kur muzika ir drama susiliejo į vieną kvėpavimą. G. Verdi „Traviata“ pakvietė žiūrovus į kelionę per meilės ir aukos labirintus, kur kiekviena nata virpėjo lyg naujametinės vilties atspindys.
Nuo šventinių tostų iki plyštančios širdies – visų gyvenimo jausmų paletė nuspalvino naujametinį vakarą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Laukdami 2026-ųjų, pasinėrėme į G. Verdi operos „Traviata“ pasaulį (rež. Fabio Ceresa) – istoriją apie meilę, aistrą ir auką, kuri skamba taip pat aktualiai šiandien, kaip ir prieš šimtmečius. Scenoje gyvybę kūriniui suteikė išskirtiniai solistai: Gabrielė Bukinė, Edgaras Montvidas, Kostas Smoriginas, Skirmantė Vaičiūtė, Austėja Zinkevičiūtė, Rafailas Karpis, Liudas Norvaišas, Raimundas Juzuitis, Liudas Mikalauskas.
Muzikinę magiją dirigento Martyno Staškaus rankose lydėjo LNOBT orkestras, o prabangūs kostiumai ir subtili scenografija sukūrė atmosferą, kurioje kiekviena nata virpėjo tarp elegancijos ir dramatiškos įtampos.
Taigi, naujametiniame LNOBT spektaklyje ypatingai suspindėjo trys VDU Muzikos akademijos alumnai – Gabrielė Bukinė (prof. S. Martinaitytės ir prof. A. Eitmanavičiūtės klasė), Kostas Smoriginas (prof. V. Prudnikovo klasė) ir pirmosios laidos absolventas Liudas Mikalauskas (prof. S. Martinaitytės ir prof. A. Eitmanavičiūtės klasė). Jų pasirodymai tapo ne tik profesionalumo, bet ir akademijos ugdymo tradicijų tęstinumo įrodymu, garsinančiu Lietuvos muzikos mokyklą tarptautinėje operos scenoje.
„Traviata“ – tai pasakojimas apie Paryžiaus kurtizanę Violetą Valerį, moterį, kurios gyvenimas balansuoja tarp prabangos ir vienatvės. Ji – stipri, nepriklausoma, tačiau giliai širdyje trokštanti tikros meilės. Alfredo jausmai pažadina jos viltį gyventi kitaip, tačiau visuomenės spaudimas ir ligos šešėlis tampa neįveikiama kliūtimi.
Violetos emocinė kelionė – tai kontrastų drama: nuo hedonizmo ir vidinės tuštumos, per vilties blyksnį, kai ji ryžtasi meilės vardan pakeisti savo likimą, iki skaudžios aukos, kai dėl Alfredo šeimos garbės atsisako savo laimės. Paskutinėse akimirkose, mirties akivaizdoje, ji atranda ramybę – suvokia, kad mylėjo tikrai, ir ši meilė suteikė jos gyvenimui prasmę. Tai ne neviltis, o dvasinis triumfas, paverčiantis Violetą amžinu moters stiprybės ir trapumo simboliu.
Kai paskutiniai „Traviatos“ akordai nutilo, salėje tvyrojo ne tik muzikos aidai, bet ir jausmų šiluma. Tą vakarą teatras tapo šventove, kurioje meilė ir auka susiliejo su naujametiniais troškimais. Išeidami į žvaigždėmis nusėtą naktį, žiūrovai nešėsi ne tik Verdi melodijas, bet ir tylų pažadą sau – gyventi drąsiai, mylėti tikrai ir vertinti akimirkas, kurios, kaip muzika, praeina, bet palieka amžiną atgarsį širdyje.
